Atsakymo, kur studijuoti baigus mokyklą, ieškantiems jaunuoliams S.Leonavičius pasakojo, kad jo vadovaujama kompanija užaugo „plyname lauke“. 1996 metais ji pirmoji Lietuvoje pradėjo gaminti nuotekų valymo įrenginius iš stiklaplasčio. Šių metų vasario 5 dienos duomenimis, įmonėje dirbo 132 darbuotojai.
„Dalyvaujame tarptautinėse parodose Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Prancūzijoje. Japonai pas mus atranda tokių know how!“, – pasididžiavimo įmonės rezultatais neslėpė S.Leonavičius.
Brangus bus brangus visur
Būsimus studentus pranešimą skaitęs verslininkas užtikrino, kad inžinerinė specialybė darbo rinkoje jiems atvers plačias perspektyvas – ir ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje.
„Kvalifikuotų specialistų trūksta ne tik mums, bet ir visoje Vakarų Europoje. Manome, kad tik mūsų žmonės bėga svetur, tačiau su geresnio atlygio ieškančių darbo emigrantų problema susiduria net tokios šalys kaip Vokietija. Tačiau brangus specialistas ir savo šalyje bus brangus“, – garantavo S.Leonavičius.
Manome, kad tik mūsų žmonės bėga svetur, tačiau su geresnio atlygio ieškančių darbo emigrantų problema susiduria net tokios šalys kaip Vokietija.
Jis neslėpė: atlyginimų vidurkį vidutinių gabumų darbuotojui nustato rinka. Tačiau aukštos kvalifikacijos inžinierius-technologas gali gauti du, tris ar net penkis kartus didesnę algą nei rinkos vidurkis.
Talentingo pradedančiojo specialisto, į kurį įmonė nori investuoti, atlyginimas gali siekti 1 tūkst. eurų. Įgijus patirties – 1,5 tūkst. eurų ar net daugiau.
„Tarkime, maisto pramonėje įmonės sėkmė iš esmės priklauso nuo gero technologo. Neklauskite, kiek toks specialistas uždirba – niekas nepasakys“, – šyptelėjo S.Leonavičius.
Nėra problemų? Lauk bėdos
S.Leonavičius studijuoti į Vilnių atvyko iš provincijos, tikėdamasis įgyti specialybę, profesiją ir žinių.
„O namo grįžau su žmona. Abu įgijome tą pačią specialybę. Kas gali užaugti dviejų inžinierių šeimoje? Žinoma, kad inžinieriai. Sūnus jau baigė studijas, dukra dar studijuoja VGTU“, – asmeninio gyvenimo detalėmis dalijosi pranešėjas ir perpasakojo telefoninį pokalbį su sūnumi.
„Anądien paskambina ir klausia: „Tai kur tas „Ferrari“, Bahamai ir merginos? Tik dirbam, tik problemos. O aš jam aiškinu: „Jei mūsų darbe nėra problemų – lauk bėdos. Nes inžinieriaus gyvenimas – amžina kūryba ir tobulėjimas. Ramybės tikrai neturėsi, bet bus įdomu, nes niekada nežinai, kuo viskas baigsis“, – samprotavo S.Leonavičius.
Jis atkreipė dėmesį, kad inžinieriai projektuoja, kuria arba tobulina beveik viską, ką liečiame, dėvime, valgome, matome ir girdime savo kasdieniniame gyvenime.
Kai žmogus paėmė lazdą ir pritvirtino prie jos akmenį, tai jau buvo inžinerinis sprendimas, prisidėjęs prie tolesnės žmonijos evoliucijos, jos vystymosi ir išgyvenimo.
„Kai žmogus paėmė lazdą ir pritvirtino prie jos akmenį, tai jau buvo inžinerinis sprendimas, prisidėjęs prie tolesnės žmonijos evoliucijos, jos vystymosi ir išgyvenimo“, – įsitikinęs S.Leonavičius.
Išsilavinimas leis būti bet kuo
S.Leonavičius garantuoja, kad inžinerinis išsilavinimas paklos tvirtą pagrindą tolesnei karjerai.
„Darbo rinka labai sudėtinga, per didelė prabanga tuščiai gaišti laiką, o vėliau dar blaškytis persiorientuojant. Inžinerija šiuolaikiniame pasaulyje įgyja didelę reikšmę, nes skverbiasi į kitas sritis – mediciną, finansus. Be inžinerinio mąstymo – nė iš vietos. Inžinerinės studijos – ir kūryba, ir verslumo mokykla, nes čia neužteks paskaityti vadovėlį. Kvalifikuotų žinių ir patirties įgysite lankydamiesi įmonėse, atlikdami gamybines praktikas“, – pasakojo pranešėjas.
Jis atkreipė dėmesį, kad kino režisierius Alfredas Hitchcockas, JAV astronautas Neilas Armstrongas pagal įgytą išsilavinimą buvo inžinieriai: „Šis išsilavinimas atveria duris į aukščiausius postus valstybėje.“
S.Leonavičius įsitikinęs, kad inžinerija kuria aukštą pridėtinę vertę, konkurencingumą ir užtikrina valstybės saugumą.
„Koks nors vadybą studijuojantis jūsų draugas paklaus: „Ar produktą sunkiau sukurti, pagaminti ar parduoti? Ką bepagaminsi, be manęs neparduosi!“ Neverta dėl to ginčytis – reikalinga sinergija. Tačiau juk puikiai žinome: salotas galime nusipirkti jau paruoštas, bet daug skaniau, kai pagamina mama. O jei dar pats...“, – kalbėjo S.Leonavičius.
Trūksta vidinės motyvacijos
S.Leonavičius neneigė: anksčiau verslininkai arogantiškai laukė, kol universitetai paruoš jiems specialistų. Tačiau pastaraisiais metais tendencijos pasikeitė – verslas aktyviai dalyvauja jauno specialisto rengime.
Ar norėtume eiti per tiltą, kurį projektavo nemokantis skaičiuoti?
Kaip atskirti būsimą savo srities profesionalą nuo vidutinioko? „Tarkime, darbuotojas puikiai braižo, tačiau nesugeba visko sujungti į visumą. Todėl jis yra tik braižytojas, o kitas – inžinierius-konstruktorius“, – lygino įmonės vadovas.
Nepaisant į universitetų daržą skriejančių kritikos strėlių, girdi, smarkiai šlubuoja jų siūlomų studijų programų kokybė, S.Leonavičius neabejoja, kad galimybės įgyti aukštą kvalifikaciją Lietuvoje tikrai sudaromos, tik pačiam jaunimui trūksta vidinės motyvacijos: „Tie, kurie jos turi, tampa tarptautinio masto mokslininkais ar mokslininkais praktikais.“
Jaunas, gražus, bet to – neužtenka
S.Leonavičius dar neužmiršo 2005–2008 metų, kai vos studijas baigę jaunuoliai ateidavo darbintis ir domėdavosi tik algos dydžiu.
„Anuomet jauni žmonės tikėjo, kad užtenka užsirišti kaklaraištį, apsivilkti švarką, baltus marškinius ir turėti diplomą. Viskas – jį pirks. Mus šokiruodavo klausimas apie atlyginimą, net nepasidomėjus, ką turėsiu dirbti, ar sugebėsiu? Atėjus sunkmečiui tie šurikai, kaip mes vadiname, nubyrėjo arba buvo priversti suvokti, kad būti vien jaunu ir gražiu neužtenka. Tie, kurie kabinosi už specialybės, išliko ir padarė didžiulę karjerą, nes tapo profesionalais“, – kalbėjo S.Leonavičius.
Auditorijai jis uždavė retorinį klausimą pamąstymui: „Ar norėtume eiti per tiltą, kurį projektavo nemokantis skaičiuoti?“
Paroda „Studijos 2015“ parodų ir konferencijų centre „Litexpo“ vasario 5–7 dienomis.
