Ado Vasiliausko susidomėjimas fotografija prasidėjo nuo skaitmeninio
fotoaparato. Dar būdamas studentu jis nusipirko, kaip pats sako, „pirmą skaitmeninę muilinę“, nes buvo įdomu ją išbandyti. Ir pradėjo fotografuoti. Supratęs, kad fotografavimas domina vis labiau, gilinosi į šią sritį ir po 9 metų nuo pirmo fotoaparato pirkimo išėjo iš darbo ir pradėjo verstis tik fotografija. Dabar Adas yra įkūręs įmonę, kurioje dirba keli žmonės, turi nuosavą studiją. „Fotografuoju reklamas, kurias galite pamatyti žurnaluose, gatvėse, ir vestuvės“, - sako Adas.
Ado darbų pavyzdžius rasite portale Versliukai.lt, paspaudę šią nuorodą.
Kitas fotografas, Tomas Preikša, su fotografavimu susidūrė dar vaikystėje, kuomet matė, kaip fotografuoja ir ryškina nuotraukas jo tėvas. Vėliau buvo fotografijos mokykla, įkurta prie Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus, fotografijos būrelis universitete, su kuriuo dalyvavo parodose bei nuolat su savimi nešiojamas fotoaparatas. Ir beveik 6 metų pertrauka, kai fotografavimas jis nutolo nuo šio amato: atsirado šeima, vaikai, kitas darbas. Tačiau, kaip sako Tomas, meilė fotografijai „širdyje vis tiek kirbėjo ir tik laukė meto išsiveržti“. Metas atėjo, kai draugas paprašė padaryti kelis kadrus jo vestuvėse.
„Pasižiūrėjau į viską rimčiau ir padariau daugiau nei kelis kadrus. Visiems nuotraukos patiko, tarp svečių buvo pora, kuri irgi tuokiesi tais metais – jie paprašė mane fotografuoti jų vestuves. Vėliau atsirado jų draugai, tada draugų draugai ir klientų ratas pradėjo plėstis“, - pasakoja Tomas. Po pusantrų metų jis išėjo iš darbo ir dabar gyvena tik iš fotografijos.
Tomo darbų pavyzdžius rasite portale Versliukai.lt, paspaudę šią nuorodą.
Ko reikia, norint būti geru fotografu?
„Pirmiausiai fotografui reikia fotoaparato“, - juokiasi A.Vasiliauskas, - tačiau dar labiau – daug noro ir dar daugiau darbo“. Adas pasakoja, kad anksčiau nuolat nešiodavosi su savimi fotoaparatą ir ką nors fotografuodavo. Tik pastaraisiais metais, kai fotografija tapo nebe hobiu, o darbu, jis kartais fotoaparatą palieka namie.
Paklaustas, ar užtenka tik daug dirbti, norint tapti geru fotografu, Adas sako, kad ne. Jis mano, kad žmogus turi turėti talentą. „Kaip gražiai fotografuoti, neišmoksi niekur. Būna žmonių, kurie puikiai išmano techninius dalykus, turi krūvą aparatūros, bet jiems neišeina gražios nuotraukos ir viskas“, - dėsto A.Vasiliauskas.
Su juo sutinka ir T.Preikša. Jis mano, kad fotografijoje, kaip kiekvienoje kitoje srityje, turėdamas talentą gali pasiekti rezultatą daug greičiau ir mažesnėmis pastangomis. Tačiau be įdėto darbo, talentas negali atsiskleisti. „Įsivaizduokime, kad ir talentingą sportininką. Jeigu jis be jokio pasiruošimo iškart eis į varžybas, ar daug sugebės pasiekti?“, - retoriškai klausia Tomas.
Įsivaizduokime, kad ir talentingą sportininką. Jeigu jis be jokio pasiruošimo iškart eis į varžybas, ar daug sugebės pasiekti?
Kalbėdami apie įdėtą darbą, pašnekovai sako, kad svarbu tiek daug fotografuoti, tiek mokytis ir gilintis į pasirinktą fotografijos sritį. Juolab, kad norinčiam tobulėti ir mokytis fotografui šiandien atsiveria labai daug galimybių: trumpalaikiai ir ilgalaikiai kursai, vienos/kelių dienų seminarai, individualios pamokos pas patyrusius fotografus, knygos (vien portalas Amazon.com siūlo per 360 tūkst. knygų, susijusių su fotografijos tema), internetiniai seminarai, edukaciniai filmukai Youtube.com. Kiekvienas gali pasirinkti pagal savo galimybes ir norus.
T.Preikša sako, kad vienas greičiausių būdų yra mokymasis iš patyrusio fotografo, mokytojo, kuris galėtų lydėti mokymosi kelyje. Tačiau ir knygos, edukaciniai filmukai, kiti informacijos šaltiniai padeda suprasti fotografavimo pagrindus. Tai patvirtina ir A.Vasiliausko pavyzdys, kuris visus techninius dalykus išmoko savarankiškai, nelankydamas fotografavimo kursų.
Kuo skiriasi geras fotografas nuo prasto?
Abu pašnekovai pabrėžia, kad geras fotografas turi savo individualų stilių, kuris išskiria jį iš kitų. Tomas prisimena, kaip vienas jo draugas, žiūrėdamas jo nuotraukas pasakė: „Šita nuotrauka padaryta Preikšos stiliumi“. Jis ir pats, peržiūrėdamas kolegų nuotraukas, pastebi, kad kiekvienas daro jas jam būdingu stiliumi, kuris atsispindi per tai, koks pasirenkamas fotografavimo kampas ir rakursas, kaip apdorojama nuotrauka, kokios spalvos ir kontrastai naudojami.
Anot jo, kai fotografas turi savo stilių, tai padeda užsakovui pasirinkti fotografą, nes jis žino, kokio rezultato gali iš jo tikėtis. Kalbėdami apie individualaus stiliaus paieškas, tiek Adas, tiek Tomas pabrėžia, kad jis yra neatsiejamas nuo fotografo asmenybės.
„Aš pats mėgstu netradicinius dalykus, man yra nuobodu tai, kas banalu ir įprasta, nuolat ieškau, kaip galima padaryti ką nors įdomiau, kitaip. Man patinka fotografuoti linksmus žmones ir daryti tai kuo įdomiau. Tad ir nuotraukas darau netradicinėse vietose: pastatau staliuką upės arba gatvės viduryje, paguldau jaunuosius ant asfalto. Džiaugiuosi, kad fotografuodamas vestuvės atradau tokį savo stilių“, - pasakoja Adas.
Jį papildo Tomas: „Negali nei sau, nei kitam stiliaus primesti. Jis turi būti išgyventas, turi pasilikti tai, kas tau labiausiai tinka, kas limpa prie rankos ir akies“.
Dažnas pradedančiojo fotografo klausimas - „Ar mano nuotrauka yra gera?“, - kyla ir patyrusiems fotografams. A.Vasiliauskas pastebi, kad žmonės skirtingai vertina nuotraukas, priklausomai nuo to, kas ten pavaizduota: „Jeigu nuotraukoje yra pats žmogus, jis pirmiausiai žiūri, ar yra sau gražus ar ne. Jeigu gražus – nuotrauka gera. Jeigu jo nuotraukoje nėra, vertina pačią nuotrauką“. Jis mano, kad vertinimai „gera/ negera nuotrauka“ yra gana subjektyvus.
Net ir paprastas portretas, naminio gyvūno nuotrauka, eilinis peizažas turi pasakoti istoriją. Jeigu jos nėra, tai yra tik dar vienas skaitmeninis atvaizdas iš milijono kitų.
Tuo tarpu T.Preikšai gera nuotrauka yra ta, kuri pasakoja istoriją. „Net ir paprastas portretas, naminio gyvūno nuotrauka, eilinis peizažas turi pasakoti istoriją. Jeigu jos nėra, tai yra tik dar vienas skaitmeninis atvaizdas iš milijono kitų“, – sako jis.
Kokį fotoaparatą rinktis?
„Kokį fotoaparatą man pasirinkti?“, – tokį klausimą tiek Adas, tiek Tomas dažnai išgirsta iš savo pažįstamu. Savaime suprantama, kad geras fotoaparatas turi įtakos nuotraukų kokybei ir, norint užsidirbti iš fotografijos, teks investuoti į brangų ir kokybišką darbo įrankį. Tačiau, jų manymu, fotoaparato svarba pradedančiajam fotografui yra kiek pervertinama.
„Aš pats pradėjau fotografuoti su gana paprastu fotoaparatu. Dabar tokio į rankas neimčiau. Praktikuojantis lavėjo mano įgūdžiai ir augo poreikiai, atitinkamai keitėsi ir fotoaparatai“, - sako A.Vasiliauskas. Anot jo, dažna situacija, kai tik pradėjęs fotografuoti žmogus investuoja į brangų fotoaparatą, bet, pirminiam susidomėjimui atslūgus, fotoaparatą parduoda. „Iš kitos pusės, tai yra greičiausias būdas užsidirbti iš fotografijos – parduoti fotoaparatą“, - kalba Adas.
Jam pritaria ir T.Preikša. Jis sako dažnai susiduriantis su paplitusiu įsitikinimu, kad fotoaparatas gali padaryti visą darbą už tave: užtenka tik paspausti mygtuką. „Žmonės negalvoja, o tiesiog fotografuoja, ką mato, tikėdamiesi, kad kas nors pavyks. Anksčiau, kai žinojau, kad turi tik 24 arba 36 kadrus juostelėje, buvai priverstas pagalvoti, ar kadras vertas nuotraukos, apmąstyti, kaip viskas atrodys, ir tik tada spausdavai mygtuką“, - sako Tomas.
Jis mano, kad pradedančiajam fotografui geras fotoaparatas yra antraeilis dalykas, pirmiausia reikėtų tobulinti savo matymą, techninių dalykų išmanymą. Todėl visiems, prašantiems patarimo dėl fotoaparato pasirinkimo, Tomas siūlo pirmiausia investuoti į kitus dalykus: „Pirmiausiai investuokite į save – užsirašykite į kursus, nusipirkite knygas apie fotografiją“.
Gyvenimas iš fotografijos
Tiek Tomas, tiek Adas jau ne pirmus metus gyvena tik iš fotografavimo. Jie pabrėžia, kad, norint pragyventi iš fotografijos, vien fotografavimo įgūdžių nepakanka. Reikalingas sugebėjimas parduoti savo paslaugas, patraukti potencialių klientų dėmesį, tad fotografui tenka būti ir geru vadybininku, išmanyti marketingą, mokėti bendrauti su klientais.
Aišku, galima nusamdyti žmones, kurie perims dalį šių funkcijų. Tokį kelią yra pasirinkęs Adas: „Aš nesu vienas“, - sako jis. – Turiu savo komandą, kuri man padeda“. Galima, kaip Tomas, remtis jau turima pardavėjo darbo patirtimi ir pritaikyti ją nuosavame versle. Arba mokytis pardavinėti savo paslaugas: skaityti, lankyti seminarus, ieškoti informacijos ir būtinai išbandyti ją praktikoje.
Ir nors organizacinių rūpesčių padaugėjo, abu pašnekovai teigia nei karto nesigailėję dėl savo sprendimo palikti gerai apmokamus darbus ir pradėti dirbti sau. Nes viską atperka galimybė užsiimti mėgstama veikla ir būti pats sau šeimininku.
