Pasak Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinio centro projektų koordinatorės Elenos Apynienės, vienas didžiausių iššūkių yra visuomenės ir darbdavių susikurti stereotipai.
„Susiduriama su požiūriu, kad į atskirtį patiriančias grupes patekęs žmogus ar jo šeimos narys nenori ar negali dirbti, baiminamasi, kad apsivogs, užgers ir nebeateis į darbą. Tai gali būti stereotipinio mąstymo pinklės. Jeigu sutinkame, priimame tokį požiūrį – ignoruojame asmens individualumą.
Tarkime, šeima dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių patenka į atitinkamų organizacijų ar tarnybų akiratį, imama taikyti konkretaus atvejo vadyba. Tačiau sulaukę pagalbos jos nariai sustiprėja, padaro pažangą ir pagalbos iš šalies šeimai nebereikia. Jie gali tvarkytis savo gyvenimą savarankiškai, deja, būna situacijų, kai ir toliau lieka juos lydintis nematomas antspaudas“, – pasakojo E. Apynienė.
Kliūtis – išankstinės nuostatos ir aukšti reikalavimai
Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialiniame centre siekiama sukurti socialinių paslaugų šeimai tinklą, kurio tikslas yra žmonių integracija į pilnavertį gyvenimą bei darbo rinką.
E. Apynienės teigimu, šeimoms, kurios susiduria su įvairiais sunkumais – įgūdžių, gebėjimų stoka ar priklausomybėmis – yra gerokai sunkiau išsilaikyti darbo rinkoje. Dėl to dažnai darbas keičiamas, pasirenkamas net nelegalus. Pasitaiko, kad tokie žmonės praranda darbo vietą ir tampa ilgalaikiais bedarbiais.
Kai kuriais atvejais keliami pernelyg aukšti reikalavimai potencialiems darbuotojams.
Pašnekovės teigimu, tokių asmenų integracijai užkerta kelią ne tik išankstinės nuostatos, bet ir kai kuriais atvejais keliami pernelyg aukšti reikalavimai potencialiems darbuotojams. Pavyzdžiui, kai ieškoma pardavėjo su aukštuoju išsilavinimu. Tokiu atveju didesnė dalis šios tikslinės grupės atstovų net negali pretenduoti.
„Bet ar iš tiesų aukštojo mokslo nebaigęs žmogus negali atlikti šio darbo?“, – retoriškai klausė E. Apynienė.
Reikia kantrybės ir laiko
Dalis žmonių yra užaugę šeimose, susiduriančiose su įvairiais sunkumais, todėl jie nėra patyrę, kad gali norėti kažko daugiau nei pagrindinių poreikių patenkinimas, nežino, ką moka ir ko gali siekti. Tokiu atveju gyvenama pagal šeimoje matytą modelį ir būna sunku ką nors pakeisti.
„Jei vaikai yra maži, svarbu įgalinti šeimas spręsti kylančius sunkumus, išlipti iš krizės. Bet kai vaikui yra 15-17 metų, jau svarbu dirbti su pačiu jaunuoliu. Tam reikia daug laiko, nes socialinių įgūdžių mokomasi visą gyvenimą.
Tikrai nėra nuosprendis, jei jie nėra įgyti vaikystėje. Tik jaunuoliui reikės mokytis, kaip galima patikėti žmonėmis, atpažinti emocijas, rizikas. Taip pat įvardyti savo gebėjimus, kuriuos jis gali pritaikyti darbo rinkoje“, – sakė Palaimintojo J. Matulaičio socialinio centro projektų koordinatorė.
Visuomenė itin mėgsta socialinę atskirtį patiriančių žmonių sėkmės istorijas, tačiau tokių tenka laukti ilgai.
„Kai žmogus ar šeima kreipiasi į atitinkamas institucijas, pats stiprėjimo, tvirtėjimo procesas vyksta nuolat. Tik ne iš karto, o palaipsniui. Netgi tiems, kurie siekia keisti savo gyvenimą, pasitaiko atkryčių, nesėkmių. Tuomet labai svarbu, kaip tas žmogus sugeba atsitiesti“, – aiškino E. Apynienė.
Už frazės slepiasi žmogus
Projektų koordinatorės teigimu, pirmiausia reikia keisti visuomenės nuostatas ir požiūrį. Prie to prisideda ir šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdoma iniciatyva „Lygink rūbus, ne žmones“, kurios tikslas – keisti visuomenės ir darbdavių nuostatas parodant, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis.
„Yra tokios sąvokos, kaip bedarbiai, nuteistieji, neįgalieji, patiriantys socialinę atskirtį ir panašios. Pavadindami pagal tikslinę grupę mes dažniausiai pamirštame, kad už to žodžio ar frazės yra gyvas žmogus.
Pavadindami pagal tikslinę grupę mes dažniausiai pamirštame, kad už to žodžio ar frazės yra gyvas žmogus.
Taip įvardydami dažniausiai mąstome, ko šie asmenys negali. Bet jeigu pamatytume patį žmogų ir jo sugebėjimus, tuomet ir visuomenei būtų paprasčiau jį priimti, ir pačiam asmeniui įsitraukti į visuomenę, į tam tikrus procesus ar veiklas“, – sakė E. Apynienė.
Šis tekstas yra socialinės komunikacijos kampanijos „Lygink rūbus, o ne žmones“ dalis. Kampanijos tikslas – keisti visuomenės ir darbdavių nuomonė parodant, kad darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbesnės nei asmeninė žmogaus praeitis.
-
Ne be mūsų abejingumo namais buvusiems kaliniams tampa įkalinimo įstaigos, sako M. Bliumenzonienė
-
Apklausa: didžiausią spaudimą darbe patiria buvę narkomanai ir nuteistieji
-
Žmogų su „tamsesne“ praeitimi į darbą priimtų tik kas penktas
-
Įvairovės valdymo specialistė: „Žmogaus teisių užtikrinimas nėra apie „kitą“, o apie kiekvieną iš mūsų“
