Kodėl „Monte dei Paschi“ ištiko krizė?
1472 metais Sienoje įkurtą BMPS problemos slegia metų metus. 2007 metais banką pakirto nesėkmingas sandoris – už banką „Antonveneta“ jis sumokėjo dukart daugiau, negu tas bankas buvo vertas. Netrukus po to kilo skandalas, kai BMPS vadovybė buvo apkaltinta sukčiavimu ir lėšų švaistymu.
Vėliau BMPS patyrė milžiniškų nuostolių, dėl kurių buvo priverstas taupyti. 2015 metais bankas pirmą kartą per penkerius metus gavo pelno. Tačiau jo Achilo kulnas yra neveiksnios paskolos, kurių bendra vertė, apytikriais skaičiavimais, siekia 45 mlrd. Eur.
Ši rizika banko balanse ir paaiškina, kodėl „Monte dei Paschi“ prasčiausiai pasirodė per testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, kurį praėjusią vasarą atliko Europos bankininkystės institucija (EBI).
Kaip bankas stengiasi įveikti sunkumus?
„Monte dei Paschi“ įgyvendina didžiulę verslo gaivinimo programą, kurioje, be kita ko, numatytas 27,6 mlrd. Eur vertės abejotino turto pardavimas. Jis taip pat tikisi pritraukti iki 5 mlrd. Eur kapitalo savo rezervams sustiprinti. Įgyvendinus pirmąjį to plano etapą – savanorišką obligacijų konvertavimą į akcijas – jam pavyko gauti pirmąjį milijardą eurų.
Bankas nusprendė šios strategijos laikytis nepaisant politinio nestabilumo Italijoje, kuris, atsistatydinus Matteo Renzio vyriausybei, dar padidėjo.
Bankas nori galimybę obligacijas konvertuoti į akcijas pasiūlyti ir mažmeniniams obligacijų turėtojams, kurie į pirmąjį konvertavimo etapą nebuvo įtraukti. Italijos spauda rašo, kad tokiu būdu jis savo balansą galėtų padidinti dar 1–2 mlrd. Eur.
Italijos žiniasklaida taip pat praneša, kad dar 1 mlrd. Eur bankui yra pasirengęs skirti Kataro valstybinis investicinis fondas „Qatar Investment Authority“ (QIA).
Jeigu šie pranešimai pasitvirtins, bankui rinkoje liks pritraukti 1–2 mlrd. Eur.
Kas blogo gali nutikti?
Daug kas.
Nuo 2014 metų „Monte dei Paschi“ yra dukart pritraukęs kapitalo – iš viso 8 mlrd. eurų – ir visos šios lėšos nuėjo perniek. Tai tikrai nepadrąsins galimų investuotojų, kurie ir taip yra susirūpinę dėl politinio neapibrėžtumo.
Bankas taip pat neturi daug laiko: rekapitalizaciją jis turi užsitikrinti iki gruodžio 31 dienos, nes Europos Centrinis Bankas (ECB) atmetė banko prašymą pratęsti šį terminą.
Kas bus, jeigu planas žlugs?
Italijos vyriausybei artimi šaltiniai yra sakę, kad valdžia yra pasirengusi skirti bankui lėšų, pasitelkdama vadinamąją prevencinės rekapitalizacijos priemonę. Tačiau tokiu atveju prie banko gelbėjimo privalėtų prisidėti ir banko akcininkai bei subordinuotųjų obligacijų turėtojai.
Mažmeniniams investuotojams pernai jau teko prisidėti prie keturių mažesnių bankų gelbėjimo.
Vyriausybė šios priemonės imasi kaip paskutinės išeities, nes tokių obligacijų turi daugelis smulkių Italijos indėlininkų, kurie nebūtinai suprato, kokia yra šių vertybinių popierių rizika, kai jas pirko. Jeigu indėlininkai imtų protestuoti, tai padarytų didžiulį poveikį valdžioje esantiems politikams.
Mažmeniniams investuotojams pernai jau teko prisidėti prie keturių mažesnių bankų gelbėjimo. Dėl to buvo surengta ne viena demonstracija ir mažiausiai vienas žmogus nusižudė.
Italijos pareigūnai nenori, kad tai pasikartotų, todėl, kaip teigia šaltiniai, jie svarsto, kaip būtų galima sušvelninti tokį smūgį. Pavyzdžiui, valdžia galėtų pirmiausia išpirkti tokių indėlininkų turimas obligacijas ir po to konvertuoti jas į akcijas. Tokiu atveju smūgį prisiimtų Italijos iždas. Taip pat valdžia indėlininkams galėtų pasiūlyti patiems konvertuoti obligacijas, o po to galėtų kompensuoti jų nuostolius mokesčių mokėtojų pinigais.
O kokia yra kitų Italijos bankų padėtis?
Nevienoda.
Pavyzdžiui, „Intesa Sanpaolo“ būklė yra gera ir banko rezultatai, vasarą atlikus testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, buvo vieni geriausių.
O didžiausias Italijos bankas „UniCredit“ ėmėsi plataus masto strateginės peržiūros ir turto pardavimo savo kapitalo bazei sustiprinti. Šią savaitę „UniCredit“ rengiasi paskelbti išsamesnę informaciją apie savo strategiją, į kurią, kaip kalbama, įtrauktas ir kapitalo didinimas, galintis siekti net 13 mlrd. Eur.
Tuo tarpu daugelio mažesnių bankų padėtis yra pavojinga. Pavyzdžiui, „Banca Marche“, „Banca Etruria“, „CariChieti“ ir „CariFerrara“ teko gelbėti nuo bankroto.
Italijos bankų sistema yra itin susiskaidžiusi – šalyje veikia net 700 skirtingų bankų. Be to, ją slegia net 360 mlrd. Eur siekianti rizikingų paskolų našta. Ši suma sudaro beveik trečdalį visos euro zonos blogų paskolų vertės.
