Nesutaria, ar „influenceriai“ turėtų perspėti apie reklamą
Anot politinės komunikacijos eksperto Mindaugo Lapinsko, kartais atrodo, kad Lietuvoje yra tam tikros žmonių grupės, kurioms leidžiama komentuoti politinių partijų ar politikų veiklą, tačiau tai gali daryti ne visi.
„Išeina taip, kad Lietuvoje yra kasta politologų, apžvalgininkų, kuriems galima kritikuoti ir reikšti savo nuomonę. Dar tai portaluose gali daryti anonimai. O šiaip žinomi žmonės negali pasakyti savo nuomonės. Kiekvienas Lietuvos pilietis (ir Konstitucijoje parašyta) gali reikštis kur nori, kada nori. Net jeigu jie gauna pinigus iš privačių bendrovių, tai kas čia blogo?“ – tvirtina M.Lapinskas.
Jo nuomone, jeigu būtų imta reikalauti, kad „influenceriai“ socialiniuose tinkluose pažymėtų, jog jų skelbiama informacija apie politiką ar partiją yra apmokėta iš vienokių ar kitokių lėšų, tuomet to paties reikalauti derėtų ir iš kitų. M.Lapinskas pateikia pavyzdį, kad ir Lietuvoje jau gausu socialinių tinklų vartotojų, kurie savo paskyrose reklamuoja neva mėgstamus produktus, bet nepažymi, jog tai – reklama.
„Anksčiau ar vėliau jiems tai blogai baigsis, nes, jeigu vieną dieną žmogus sako, kad jam skaniausias jogurtas yra „Nykštukas“, o kitą dieną – „Pykštukas“, tai nelabai kas tikės. Lygiai taip pat su šiais „influeceneriais“ – jeigu vieną dieną sakysi, kad geriausias politikas yra Karbauskis, kitą dieną Gražulis, o trečią dieną Šimašius, tai irgi tavimi nelabai tikės“, – sako M.Lapinskas.
Politologė Rima Urbonaitė įsitikinusi priešingai. Anot jos, jeigu žmonės žinotų, kad socialiniuose tinkluose žmogus vieną ar kitą politiką giria dėl to, kad jam už tai buvo sumokėta, informaciją vertintų visai kitaip. Anot pašnekovės, gerai yra tai, kad ne tik politikos atstovai ima kalbėti apie politiką, bet tai turėtų būti daroma skaidriai.
„Labai džiaugiuosi, kai reiškiama nuomonė apie politikus, apie kažkokius mūsų visuomeninius reiškinius, bet jeigu tai yra apmokama, tai vėlgi kyla daug klausimų būtent dėl to, kiek tas žmogus tikrai pristato savo nuomonę, o kiek ta nuomonė nupirkta. Tikrai būčiau už tai, kad kuo daugiau žmonių pasisakinėtų, kuo daugiau žmonių keltų diskusijas mums, visuomenei, aktualiais klausimais“, – sako R.Urbonaitė.
Teisininkas, buvęs Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) narys Justinas Žilinskas atkreipia dėmesį, kad nuomonė, reklama ir politinė reklama yra visiškai skirtingi dalykai. Visa tai, akcentuoja J.Žilinskas, apibrėžia teisės aktai.
„Politinė reklama yra toks dalykas, kai propaguojamas politikas, politinė partija, jų idėjos. Visa tai sako įstatymai. [...] Politinės reklamos reguliavimas labai sudėtingas ir konkretus kiekvienu atveju. Dėl to VRK kiekviename posėdyje aiškinasi tam tikras konkrečias situacijas. Nėra kažkokių gatavų receptų. Tiesiog yra bendros gairės, ką mes galime suprasti kaip politinę reklamą“, – tvirtina J.Žilinskas.
Jis priduria – nors yra nurodymas, kad politinė reklama turi būti žymima, labai dažnai politikai ar partijos bando ieškoti kitų būdų, kaip save populiarinti, nenaudojant politinės reklamos, kurią reikėtų registruoti: „Dėl to ir kyla ginčas, kas yra politinis pranešimas, o kas yra reklama? [...] Žmonės nėra kvaili. Jie gana greitai supranta, iš kur pučia vėjas, iš kur ateina parama. Sveikas protas labai daug ką parodo.“
Nieko blogo nemato, jeigu „influenceriai“ ragintų balsuoti
Atkreipus dėmesį, kad žmonės neretai renkasi socialiniuose tinkluose sekti tuos, kurie yra panašūs į juos pačius, M.Lapinskas sutinka, kad dažnai taip ir yra. Tačiau pašnekovas atkreipia dėmesį, kad kai kurie „influenceriai“ savo politinių pažiūrų neatskleidžia.
„Vienas apsektas yra netikėtumas arba naujienos efektas. Jeigu koks nors žmogus, kuris iki to laiko nebuvo įsitraukęs arba žinomas kaip aktyvus visuomenininkas, staiga pasako apie savo politines simpatijas, jis transliuoja tam tikra žinią nedidelei daliai (paprastai neapsisprendusių yra gana nedidelė dalis“, – sako M.Lapinskas.
Jis atkreipia dėmesį, kad kartais „influenceriai“ gali daryti įtaką ne pasisakydami už konkretų politiką ar partiją, bet apskritai ragindami balsuoti. Be to, priduria M.Lapinskas, kartais, norint sudaryti prastą politiko įvaizdį, užtenka pasidalinti istorija socialiniame tinkle, kaip šis netinkamai ar tiesiog negražiai pasielgė.
„Sakykime, koks nors pilietis parašo istoriją apie tai, kaip koks nors politikas su automobiliu važiuodamas jo per perėją nepraleido. Tada žinomas žmogus šiuo įrašu pasidalina „Facebook“ ir tikėtina, kad to politiko įvaizdis, reputacija staiga susvyruoja. Ar čia yra agitacija, ar nėra?“ – svarsto M.Lapinskas.
R.Urbonaitė teigia nematanti nieko blogo, kad rinkėjai skatinami balsuoti, tol, kol nėra raginama palaikyti konkrečią politinę jėgą. Anot politologės, būtent „influenceriai“, veikiantys socialiniuose tinkluose, gali paskatinti balsuoti tą visuomenės dalį, kuri rinkimuose paprastai dalyvauja vangiai.
„Ta įtaka buvo matyti 2016 m. rinkimuose. Išaugo rinkėjų iki 24 metų grupė. Vangiausiai balsuojančių 25–34 metų grupėje balsavo 37 proc. šios grupės žmonių. Tai dvigubai didesnis rodiklis nei 2012 m. Socialiniuose tinkluose pastebėjau labai stiprią agitaciją balsuoti. Būtent per ten galima atvesti tuos žmones. Bet vienas dalykas yra atvesti žmones, o kitas – formuoti jų pasirinkimą.“, – sako R.Urbonaitė.
J.Žilinskas antrina, kad nėra draudžiama raginti žmones aktyviau dalyvauti politiniame gyvenime: „Vienintelis dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, – tam tikrais atvejais net ir pasisakymai, kurie nėra akivaizdžiai apmokėti, gali būti priskiriami aukai. [...] Mūsų partijos keletą kartų nusvilo būtent su tokiais dalykais. Reikėtų priminti ir tiems „influenceriams“ – tam tikrais atvejais jų žaidimai su politikais, ypač, jeigu iš tų politikų ateina pinigai, gali atsisukti bloguoju galu ir politikams, ir jiems patiems.“