Maumedžių Lietuvoje auga nedaug, jie sodinami nebent papuošti aplinką. Tačiau bendrovėje „Alobera“ tai kone vienintelė naudojama mediena, iš kurios pjaunamos lentos fasadams, terasoms ir grindims.
Atsiveža iš Rusijos
„Mes daugiausia dirbame su maumedžiu, apie 95-97 proc. mūsų gaminių sudaro maumedžio gaminiai ir apie 3-5 proc. – eglinės medienos. Bet vežame ne patys, tai Lietuvos tiekėjai, kurie veža iš Rusijos. Maumedis tik Rusijoje arba Kanadoje auga, iš Kanados bandėme vežtis irgi, bet labai ilgas pristatymo terminas, tai mūsų netenkino“, – pasakojo įmonės gamybos vadovas Viktoras Nasalis.
Viktoras su maumedžiu dirba jau daug metų, kaip pats sako, buvo greičiausia pirmasis Lietuvoje ėmęsis šios medienos. Dar 1998 metais jis pradėjo dirbti „Vilniaus medienos“ bendrovėje, jau po metų gavo kvietimą ateiti į Austrijos kapitalo įmonę – tai ta pati bendrovė, kurioje dirba ir dabar, tik keitėsi jos pavadinimas.
„Pirmas maumedžio krovinys atkeliavo 1999 metų pabaigoje. Mes buvome apstulbę, nes gavome malkų, nežinojome, ką su jomis daryti, – juokiasi prisiminęs pirmąją patirtį su šia mediena Viktoras. – Tuomet įmonės savininkai dirbo tiesiogiai su Rusija, skambinome klausti, tai tiekėjai paklausė mūsų – o ką norite su tuo maumedžiu daryti? Nes Rusijoje tuo metu jis tik malkoms buvo naudojamas. Tris vagonus gavome, kiekviename po 70 kub. m.“
Pirmas maumedžio krovinys atėjo 1999 metų pabaigoje. Mes buvome apstulbę, nes gavome malkų.
Paklaustas, kaip jis paaiškintų, kuo tas maumedis geresnis nei mūsiškė eglė, V.Nasalis šypsosi: „Pirmiausia jam nereikia jokios priežiūros. Jūs galite palikti ir po kažkiek metų jis atrodys beveik taip pat, tik bus pilkesnis. Lietuvišką medieną reikia nuolat prižiūrėti – impregnuoti, dažyti. Eglės, pušies lentose terasoje toje vietoje, kur jungsis, atsiranda puvinys ir grindys pradeda bildėti.
Kai pradėjau dirbti su maumedžiu austrų dėka, turėjome tokį paprastą pavyzdį, kai nuolat girdėjome, kad pušis, eglė yra geriau, tačiau visi tokias lentas įsigiję žmonės jau po 5-6 metų atvažiuodavo pirkti naujų. Maumedis laiko ilgiau. Žinoma, priklauso, iš kokio regiono atvežtas, kokio amžiaus medis, kur kirtavietės – ar tai sanitarinis kirtimas, ar brandus medis.“
Maumedis skiriasi savo spalva – vienas rusvesnis, kitas baltesnis. Bendrovei medieną veždavo net iš Kamčiatkos apie trejus metus, kaip juokiasi Viktoras, galima įsivaizduoti tokį tolimą kelią.
Parduotų daugiau, nei gauna medienos
Šiuo metu bendrovė per mėnesį įsigyja maumedžio medienos 1,5-2 tūkst. kub. m – tai yra 65 vilkikai, o išveža jau perdirbtos apie 12-14 vilkikų. Lietuvos rinkoje ši bendrovė konkurentų neturi, taip pat ir kitose Baltijos šalyse. V.Nasalis sako, kad nemažai gaminių lieka Lietuvoje, bet išvežama ir į Vakarų Europos šalis.
Pirmiausia maumedžiui nereikia jokios priežiūros. Galite palikti ir po kažkiek metų jis atrodys beveik taip pat, tik bus pilkesnis.
„Tarkim, pernai vasarą apie 65 proc. klientų buvo iš Lietuvos, likusi dalis – užsieniečiai. Iš jų pagrindinė yra Vokietijos bendrovė, turinti statybinių įmonių tinklą, mes jiems tiekiame medienos gaminius. Turime ilgalaikes sutartis, kiekiai neriboti. Mes negauname tiek medienos, kiek galėtume pagaminti lentų ir kiek jų įstengtume parduoti“, – pripažįsta gamybos vadovas.
Įnoringiausias pirkėjas yra Lietuvoje: „Jūs neįsivaizduojate, kokie jie įnoringi. Vokiečiai, norvegai supranta, kad natūralus medis sutrūks, nuvažiavę pažiūrėkite – visos vokiečių terasos sutrūkinėjusios. Jie nedažo. Lietuvoje bando dažyti, tada skundžiasi, kad dažai nelimpa, grybelis įsimeta, nors tai suprantama, nes uždažius visos poros užsidaro, kvėpuoti nėra kuo, kaip ir žmogui – uždarykite į kokią nors patalpą, jis ilgai neišgyvens.“
Atrodytų keista, kad europiečiai mieliau perka Sibiro maumedžio gaminius iš lietuvių, o ne Rusijos įmonių – juk vietinėms bendrovėms galbūt pigiau ir greičiau gauti medieną perdirbimui.
„Štai mūsų nauji pirkėjai čekai bandė dirbti tiesiogiai su Rusija, pasirodė – neįmanoma, reikia tarpininkų, nes negauna to, ko tikisi. Su Rusijos įmonėmis yra taip, kad šiandien gausi normalų užsakymą, bet jei rytoj tą patį užsakysi, gausi visai ką kita“, – priežastį, atbaidančią vakarų šalių pirkėjus nuo tiesioginio darbo su Rusija, vardijo Viktoras.
Darbuotojų neieško
Paklaustas, ar Molėtų rajone nesunku rasti darbuotojų, Viktoras sako, kad ieškoti jų nereikia – įmonėje darbuotojai praktiškai visiškai nesikeičia: „Per metus, o kartais ir kelerius atleidžiame vieną darbuotoją, ir tai jau blogai. Darbuotojų turime iš viso 33 tiek administracijoje, tiek gamyboje.“
O kai reikia tą vieną pakeisti, tikrai yra kuo – eilė laukiančiųjų yra, šypsosi Viktoras. „Iš pradžių mums čia buvo labai sudėtinga, niekas nenorėjo dirbti. Kaip sakoma, laisvų rankų pilnas miestelis, bet niekas nenorėjo dirbti. Bet po truputį po truputį kitaip pradeda mąstyti žmonės. Čia sugadinti tos pašalpų sistemos karta“, – įsitikinęs vadovas.
Kaip pavyko įtikinti žmones dirbti? Viktoras sako, kad patrauklumą kuria patrauklūs atlyginimai, kurie priklauso nuo kiekvieno rezultatų, jie mokami visada laiku, stengiamasi gerinti darbo sąlygas. Be to, visi darbuotojai gali dirbti ne vieną darbą, gali pakeisti vieni kitus, tuomet darbas nestringa, kai kažkas serga ar atostogauja. Atlyginimai čia neatskaičius mokesčių siekia per 1400 eurų gamyboje (į rankas mokama apie 1000 eurų).
Šioje įmonėje esama ir šeimyninių duetų. Štai ir paties Viktoro sūnus čia pradėjo nuo pagalbinio darbininko vasaromis, dabar dirba su pardavimais. Sargu dirbančio giedraitiškio sūnus irgi įsidarbino ceche.
