Daugiau nei 20 000 šių abonentų užsiregistravo vien praėjusį savaitgalį po to, kai „The Atlantic“ paskelbė vyriausiojo redaktoriaus Jeffrey Goldbergo virusiniu tapusį straipsnį „Trump: Americans Who Died in War Are 'Losers' and 'Suckers.'“ („Trumpas: kare žuvę amerikiečiai yra „nevykėliai“ ir „mulkiai“).
Pasak „Atlantic Media“ prezidento Michaelo Finnegano, per pirmuosius dvejus mokamo turinio metus buvo siekiama sulaukti maždaug 110 000 prenumeratorių, kad jų skaičius išaugtų beveik tris kartus. Priskaičiuojant ir senuosius, nuo spausdintinio žurnalo laikų likusius prenumeratorius, „The Atlantic“ dabar jau nuėjo daugiau nei pusę kelio iki savo tikslo – iki 2022 metų gruodžio mėnesio turėti 1 milijoną prenumeratorių. („The Atlantic“ šį savo tikslą atskleidė gegužę, kai atleido 17 procentų savo darbuotojų, t.y. 68 žmones.)
„The Atlantic“ dabar jau nuėjo daugiau nei pusę kelio iki savo tikslo – iki 2022 metų gruodžio mėnesio turėti 1 milijoną prenumeratorių
Žurnalo, anuomet vadinto „The Atlanto Monthly“, įkūrėjai pirmąjį jo numerį išleido 1857 metų lapkritį. Jų siekis buvo sukurti žurnalą, kuriame būtų komentuojami tuo metu aktualiausi klausimai, pavyzdžiui, vergovės panaikinimas. Žurnalo suformuluotą misiją tame pirmajame jo numeryje pasirašė daugybė garsių literatūros veikėjų, įskaitant Ralphą Waldo Emersoną, Hermaną Melville'ą, Harriet Beecher Stowe ir Nathanielį Hawthorne'ą.
„The Atlantic“ tęsią šią tradiciją publikuodamas autorių, aptariančių aktualiausias šiandienos temas, pavyzdžiui, Jemele Hill (apie juodaodžius sportininkus) ir Edas Yongas (apie pandemiją) darbus. Per pastaruosius kelerius metus, kaip ir kitos žiniasklaidos institucijos, įmonė įgyvendino skaitmeninę pertvarką, kad sustiprintų savo pozicijas ateityje.
„The Atlantic“ paleido savo mokamo turinio projektą praėjusių metų rugsėjo 5-ąją. Žurnalas seka tendencija, kai žiniasklaidos kompanijos siekia gauti daugiau pajamų tiesiogiai iš savo skaitytojų, o ne iš reklamos, ypač dabar, kai, išpopuliarėjus „Facebook“ ir „Google“ skaitmeninė reklama tampa mažiau patikimu pajamų šaltiniu. „The Atlantic“ mokamą turinį pristatė kiek vėliau nei konkurentai, tačiau įmonė sugebėjo pranokti savo pačios lūkesčius. J.Goldbergas tokią sėkmę sieja su atsidavimu žurnalistinio darbo kokybei.
„Mes nuolat bandome žengti toliau, pasiekti daugiau, – interviu CNN Business sakė J.Goldbergas. – Mes turime pranašumą tuo požiūriu, kad pas mus niekas neieško sporto, eismo naujienų ar orų prognozės. Mūsų skaitytojai tikisi ne ko kito, o būtent labai kokybiškų straipsnių svarbiausiomis temomis.“ M.Finneganas CNN Business sakė, kad „The Atlantic“ planavo pristatyti savo mokamą turinį metais anksčiau, tačiau atidėjo savo planus po to, kai Laurene Powell Jobs „Emerson Collective“ nusipirko didžiąją dalį akcijų ir patarė įmonei iš pradžių investuoti į redakciją, produktus ir kai kuriuos techninius aspektus.
„Mes žinojome, kad mūsų investicijos pasiteisins, tačiau neįsivaizdavome, kad jos atsipirks šitaip ir šitokiu mastu, – sakė M.Finneganas. – Mums šiek tiek padėjo naujienų ciklai, bet ir labai pravertė ir tai, kad buvome gerai pasirengę tuo pasinaudoti“. „Nieman Lab“ pranešė, kad vien kovo mėnesį „The Atlantic“ užsiprenumeravo 36 000 naujų prenumeratorių, nes jo straipsnius apie pandemiją tapo „tiesiog privaloma skaityti“.
Mes žinojome, kad mūsų investicijos pasiteisins, tačiau neįsivaizdavome, kad jos atsipirks šitaip ir šitokiu mastu
Pasak M.Finnegano, dėmesys koronavirusui išaugino prekės ženklo atpažįstamumą, tačiau straipsniai kitomis temomis taip pat paskatino skaitytojus tapti prenumeratoriais, pavyzdžiui, „The Atlantic“ straipsniai politinėmis temomis ir mažiau tiesiogiai su naujienomis susijęs turinys, įskaitant Lori Gottlieb skiltį „Dear Therapist“ ir Arthuro Brookso „How To Build A Life“.
Pastaroji pikta D.Trumpo tviterio tirada nebuvo vienintelis atvejis, kai jo pareiškimai paskatino skaitytojus prenumeruoti.
„Prezidentas pasišaipė iš kai kurių mūsų atliktus pertvarkymų ir tarsi pasidžiaugė darbuotojų atleidimais, ir, manau, kad daugelis žmonių tai suvokė kaip ženklą, kad reikia palaikyti žurnalistiką“, – sako M.Finneganas. „The Atlantic“ gegužę paskelbė atleidžiantis 17 procentų savo darbuotojų, nepaisant to, kad koronaviruso analizė ir kiti straipsniai šia tema buvo tapę virusiniais ir pritraukė prenumeratorių. Redakcijos skyrius atleido 22 darbuotojus, pusę jų todėl, kad buvo uždarytas video skyrius.
„Atlantic Media“ pirmininkas Davidas Bradley apkaltino pandemiją dėl sumažėjusių pajamų iš reklamos ir gyvų renginių. M.Finneganas teigė prieš penkis mėnesius prognozavęs, kad „The Atlantic“ neteks dalies savo pajamų iš renginių, tačiau, atsižvelgiant į virtualių renginių sėkmę, įmonės nuostoliai bus mažesni, nei iš pradžių manyta. Įmonė nesitiki pasiekti savo iš pradžių numatytų pajamų iš reklamos, tačiau gali būti, kad skirtumas nebus labai didelis, sakė M.Finneganas. „Atlantic“ tikrai planuoja daugiau investuoti į savo redakciją. Tačiau J.Goldbergui sėkmė nebūtinai reiškia daugiau darbuotojų.
„Man nereikia viso pasaulio autorių, rašančių koronaviruso tema, man reikia tik geriausiųjų, – sako jis. – Galų gale yra tik viena priežastis, kodėl kas nors užsiprenumeruoja žurnalą ar tinklapį – tai kokybiški straipsniai.“
2007 metais prie „The Atlantic“ prisijungęs ir 2016 metais vyriausiuoju redaktoriumi tapęs J.Goldbergas teigia, kad jo redakcijos strategija buvo „panaikinti ambicijų atotrūkį“ tarp to, kas daro straipsnį tinkamu žurnalui, ir to, kas lemia, kas straipsnis tiks tik skaitmeniniam formatui.
„Mes norime išsaugoti 163 metų sulaukusio žurnalo vertybes, kurios yra ilgi, kruopščiai parašyti, atidžiai suredaguoti, išsamūs straipsniai, ir perkelti jas į interneto platformą, tinklalaides ir kitus formatus, – sakė J.Goldbergas. – Mes norime išsaugoti tą paveldą ir užtikrinti, kad jis atsispindės visose mūsų veiklos srityse“.
