LPK prezidentas Vidmantas Janulevičius pasidžiaugė, jog Lietuvos ekonomikos rodikliai pernai buvo vieni geriausių ES. Bendrasis vidaus produktas (BVP) nukrito tik 0,8 proc. ir tai buvo geriausias rezultatas po Airijos. ES BVP kritimo vidurkis buvo 7,5 proc. Lietuvos eksportas susitraukė tik 3 proc., o lietuviškos kilmės produktų eksportas netgi padidėjo.
„Importavome istoriškai mažiausią kiekį lyginant su eksportu. Pernai turėjome tik 350 mln. eurų skirtumą, kai 2019 m. jis viršijo 2 mlrd. eurų. 64 proc. viso eksporto sudaro pramonės eksportas“, – teigė jis.
Vis dėlto, V.Janulevičius pabrėžė, jog šiuo metu Lietuvos ekonomikos atsparumas yra vienas mažiausių. Lietuva yra statistiškai pramoninė šalis, šioje šakoje sukuriama iki penktadalio BVP. Jo teigimu, šiandien reikia kelti klausimą, ar pernai neblogai atsilaikiusios įmonės sugebės išgyventi šį laikotarpį, kadangi šalies eksporto partnerių ekonomikos susitraukė sparčiau, sumažėjo paklausa.
Vienas didžiausių šalies galvos skausmų – aukštas nedarbo lygis. Pandemija labiau palietė sektorius, kuriuose dirba jaunimas – maitinimo įstaigos, viešbučiai. Iki pandemijos jaunimo nedarbo lygis siekė apie 10 proc., o metų pabaigoje išaugo net iki 26,9 proc. Paradoksalu, tačiau laisvų darbo vietų skaičius 2020 m. augo, pirmiausia dėl to, kad pandemija turėjo asimetrišką poveikį ekonomikai, t. y. labiau palietė paslaugų ir prekybos sektorius, mažiau – gamybos sektorių. Naujos darbo vietos buvo registruojamos gamybos ir transporto srityse, o paslaugų ir prekybos sektoriuose darbo vietų mažėjo.
Dar vienu nerimą keliančiu aspektu tapo darbo našumas. Pastarasis jau kuris laikas auga gerokai lėčiau nei darbo užmokestis, taip mažindamas Lietuvos konkurencingumą. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mėnesinis darbo užmokestis „į rankas“ 2015–2019 m. laikotarpiu išaugo 46,6 proc., o darbo našumas – tik 26 proc. Tokia situacija didina riziką šaliai atsidurti vidutinių pajamų spąstuose, norint to išvengti reikalinga našumą didinanti ekonomikos transformacija.
V.Janulevičius taip pat atkreipė dėmesį ir į valstybės pagalbos verslui tempus – kol kas parama yra beveik keturis kartus mažesnė nei 2020 m. Pernai per visus sektorius tiesioginės išmokos siekė beveik 2,3 mlrd. eurų. Šiais metais tam numatyta 550 mln. eurų, iš kurių beveik 300 mln. eurų sudaro subsidijos. Didelė dalis šių reikalingų lėšų įmonių dar nepasiekė.
„Jeigu priemonių pasiekiamumas bus menkas, ekonomika gali turėti žymiai mažesnius rodiklius nei 2009 m.“, – įspėjo LPK prezidentas.
V.Janulevičius pabrėžė, kad naujajai popandeminei šalies ekonomikai daug įtakos turės aktyviai vykdoma valstybės politika. „Būtina optimizuoti ir technologiškai atnaujinti švietimo, sveikatos, socialinių ir viešuosius sektorius, sukurti aukštos pridėtinės vertės prekes ir paslaugas kuriančios pramonės plėtros ir paskatų sistemą, taip pat svarbu užtikrinti kryptingą ir aiškią valstybės darbo santykių ir migracijos politiką, atsižvelgti į realią demografinę situaciją ir dirbančiųjų trūkumą. Be to, privaloma tobulinti viešųjų pirkimų procesą, diegti pažangiausias švietimo ir aukštojo mokslo politikos programas, kurios turėtų tęstinumą bent 20 metų. Taip pat reikia užtikrinti subalansuotą, kaštų ir naudos analize pagrįstą infrastruktūros plėtrą“, – vardijo LPK prezidentas V. Janulevičius.
„Ateitis priklauso nuo struktūrinių reformų. Jei išleisime pinigus tik kovai, o ne išėjimui iš pandemijos, tai gali mus atmesti keletą metų atgal. Reikia sukurti daug naujų darbo vietų su didesne pridėtine verte ir didesniais atlyginimais“, – pabrėžė jis.
E.Leontjeva: atsilaikyti padėjo mokesčių atostogos
LLRI prezidentė Elena Leontjeva teigė, kad pandemija ekonomistų prognozes labai greitai pavertė niekais, tačiau kartu tapo proga prisiminti ir kai kurios senus ekonomikos matavimo modelius. Vienas tokių yra Ekonomikos vargo indeksas (angl. economy misery index), kuris įtraukia BVP, nedarbo ir infliacijos rodiklius.
Pagal šį indeksą Lietuva gana gerai atsilaikė per pirmą pandemijos bangą, kai buvome 12 tarp visų ES šalių. Tačiau praėjusių metų trečiasis ketvirtis buvo kur kas prastesnis ir Lietuva aplenkė tik tris ES šalis. Pagrindine to priežastimi tapo išaugęs nedarbo lygis ir daug neužimtų darbo vietų.
E.Leontjeva taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atlyginimų augimas gerokai viršija darbo našumo augimą, viešo sektoriaus atlyginimai augo daugiau nei privataus, o tiesioginės užsienio investicijos per pastaruosius keletą metų sustojo ir netgi sumažėjo. Pagal gryną kapitalo kiekį tenkantį vienam dirbančiajam Lietuva lenkia tik septynias ES valstybes.
Vis dėlto šią krizę, skirtingai nei prieš dešimtmetį, Lietuva išgyveno lengviau ir LLRI prezidentė mano, kad tai lėmė laiku priimtas sprendimas leisti įmonėms atidėti mokesčius. „Tai turbūt buvo lemiamas veiksnys, kodėl mūsų ūkis nenukentėjo taip stipriai kaip 2008-2009 m. Mes žinome, kad nuosmukis tęsėsi dar trejus metus. Pagrindinė tokių nuosmukių priežastis yra investicijų stoka, įmonės neinvestuoja, kai neaiškūs poreikiai, persitvarko rinkos. Po 2008-2009 m. krizės investicijos labai lėtai atsigavo ir išėjimas iš krizės buvo skausmingas“, – nuosmukio pamokas primena vadovė.
E.Leontjeva atkreipė dėmesi, kad tokie pokyčiai, kurie dabar vyksta dabar, gali nepasikartoti dar kelis dešimtmečius, todėl labai svarbu investuoti strategiškai.
„Dabar yra labai palankus momentas, kai iš Azijos link Europos pradeda judėti kapitalas. Tam tikruose segmentuose atsiranda ženkliai išaugusi tam tikrų produktų ar gamybos pajėgumų paklausa, kuri galėtų būtų alokuota Europoje. Mūsų vidaus produktas galėtų išaugti, jei daugiau investuotų tiek mūsų įmonės, tiek galėtume pritraukti daugiau užsienio investicijų. Kol kas yra kur pasistengti – Estijoje vienam dirbančiajam tenka trigubai daugiau užsienio investicijų“, – pabrėžė E.Leontjeva.
Jos įsitikinimu, svarbu, kad ir viešasis sektorius prisidėtų prie šių pokyčių didindamas šalies konkurencingumą. Tam būtina optimizuoti visų valstybės institucijų funkcijų atlikimą, spręsti įsisenėjusias ūkio subjektų problemas, reikia sukurti veikiantį, gyvą mechanizmą, kaip toms problemoms būtų randamas bendras, universalus, visiems ūkio subjektams prieinamas sprendimas ir būtų gerinamos ūkininkavimo sąlygos ir viešojo sektoriaus paslaugos. „Tai pasitarnautų ir kertiniam vyriausybės tikslui – atkurti pagarbą ir pasitikėjimą tarp piliečių ir valdžios. Reikia kryptingai ir nuosekliai naikinti vieną po kitos susidariusias įtampos zonas, šalinti teisines kolizijas, dėl kurių auga administracinė našta, gaištamas laikas tiek valdžios institucijų, tiek ūkio subjektų, o laikas yra labiausiai ribotas išteklius, kurio vertę ypatingai jaučiame šioje krizėje. Per pastaruosius metus vienintelė tikrai padidėjusi BVP dalis yra valdžios išlaidos ir jeigu tos padidėjusios išlaidos atitolina viešojo sektoriaus pertvarką link aukštesnės pridėtinės vertės ir Lietuvos konkurencingumo, tai bus praleista išskirtinė proga išeiti iš ekonomikos vargo“.
