– Dar iki parlamentinės komisijos LRT ūkinei ir finansinei veiklai tirti sudarymo jūs teigėte, kad tai būtų kraštutinė priemonė. Visgi komisija buvo sudaryta, o dabar jūs su grupe parlamentarų registravote įstatymo pataisą – projektą, kuriuo pareigą atlikti LRT auditą siūlote patikėti Valstybės kontrolei. Tą, beje, siūliusi ir LRT taryba. Kaip tai veiktų?
– Manau, kad, kalbant apie nuolatinę finansinę kontrolę, ta prievolė tikrai turėtų būti įrašyta įstatyme, kad nekiltų interpretacijų. Turime aukščiausią audito instituciją, turime nepriklausomą visuomeninį transliuotoją ir aukščiausia audito institucija pagal įstatymo projektą turėtų pareigą kasmet atlikti finansinį auditą, ką, beje, ir daro praktiškai visose biudžetinėse įstaigose, ypač tose, kurių asignavimai gana dideli. Tai normali praktika ir, manau, tokiu atveju mes tikrai galėtume pašalinti įvairiausias abejones dėl to, dėl ko dabar kilo ažiotažas.
– Ar ir dabar manote, kad parlamentinė tyrimų komisija dėl LRT yra kraštutinė priemonė?
– Aš laikausi tos pačios nuomonės. Už finansų, biudžeto vykdymą atsakinga aukščiausia audito institucija, arba Valstybės kontrolė, už visų pirkimų tinkamą organizavimą ar galimus pažeidimus – Viešųjų pirkimų tarnyba, mokestiniai klausimai yra Mokesčių inspekcijos klausimai. Ir visais atvejais, jei įžvelgiama, kad galbūt yra įstatymų pažeidimų, susijusių su piktnaudžiavimu, galimu neskaidriu lėšų naudojimų ir t.t., jau yra teisėsaugos institucijos.
Galiausiai, diskutuojant apie įvairiausias sąmatas, gerosios jos ar blogos, realios ar nerealios, reikalingi objektyvūs ekspertai. O ekspertus gali ir turi tik tos institucijos, kurias išvardijau. Galiausiai teisėsauga taip pat turi galimybę paskirti ekspertizę ir gauti atsakymus.
Taigi manau, kad tas kelias buvo tikrai efektyvesnis, paprastesnis ir nekeltų ažiotažo, nes labai nesmagu girdėti, kai dabar bandoma interpretuoti, kad tai gali būti susiję su LRT nepriklausomumu, žiniasklaidos laisvės ribojimu. O bet koks tyrimas, bet kokie veiksmai net negali sukelti tokių abejonių, nes tai vienas iš pamatinių dalykų ir mes privalome to laikytis.
– Užsiminėte, kad LRT reikalus turėtų tirti teisėsauga. Kokiu pagrindu? Kokia institucija tai turėtų daryti?
Yra įstaigos, kurios atlieka auditus ir, jei Valstybės kontrolė audito metu įžvelgia, kad gali būti pažeidimas, tada vienintelis kelias kreiptis į teisėsaugą.
– Aš jums pradžioje pasakiau – yra įstaigos, kurios atlieka auditus ir, jei Valstybės kontrolė audito metu įžvelgia, kad gali būti pažeidimas, tada vienintelis kelias kreiptis į teisėsaugą. Teisėsauga pati savo iniciatyva ateiti ir tirti nieko negali. Tam turi būti pagrindas, o tuos pagrindus geriausiai nustato Viešųjų pirkimų tarnyba, Valstybės kontrolė arba Mokesčių inspekcija.
– Opozicinių frakcijų nariai su klausimu, ar Seimo noras tirti LRT finansus neprieštarauja Konstitucijai, pranešė besikreipsiantys į Konstitucinį Teismą. Kokias jūs matote tos parlamentinės komisijos perspektyvas?
– Ji yra sudaryta, dabar svarbiausia, kad ši komisija išlaikytų tai, ką numato mūsų Konstitucija. T.y. parlamentinių tyrimų komisijų veiklos ribos ir įgaliojimai labai apibrėžti, svarbu, kad nebūtų tos ribos viršytos.
O kalbant apie patį tekstą, argumentaciją, parengtą laikinosios komisijos, ji tikrai remiasi ir KT doktrina. Taigi aš čia nematau kažkokių abejonių, kad galėtų būti nusižengta Konstitucijai. Jei bus kreipimasis į KT, jis pasisakys.
– Lietuvoje pagal galiojantį žemės įsigijimo įstatymą negalima pirkti daugiau nei 500 hektarų žemės, bet šį įstatymą galima lengvai apeiti. Populiari schema – perki ne žemę, o sklypus valdančių bendrovių akcijas ir tampi žemės savininku. Žemės ūkio ministras sakė, kad tai yra blogai. Ką jūs manote?
– Tikrai kiekvienu atveju, kai įstatymas yra leidžiamas ir priimamas, įstatymų leidėjas turi kelis tikslus. Vienas, ko šiuo įstatymu siekiama, – riboti tam tikrų stambių žemės ūkio vienetų, ūkinių vienetų atsiradimą siekiant tam tikrų tikslų. Taigi, priėmus tokį įstatymą, įstatyme turi būti labai aiškiai numatyta, kas už šio įstatymo vykdymą, įgyvendinimą ir kontrolę turi būti atsakingas.
2014 m. įstatymo redakcijoje straipsniuose, kurie susiję su pirmumo teisės išsaugojimu, aiškiai sudėliota administracinė procedūra, kas prižiūri, kaip nagrinėjamos bylos ir visa kita. Kalbant apie maksimalų žemės ribojimą, įstatymų leidėjas tokių įpareigojimų jokiai institucijai nenumatė.
Dabar, šiais metais, įstatymas pakeistas. Mano galva, tą nuo pradžių turėjo daryti Nacionalinė žemės tarnyba, nes ji disponuoja visa valstybine žeme. Ši tarnyba privalėjo užtikrinti, kad įstatymas būtų „gyvas“ ir būtų institucija, kuri turėtų įrankius kontroliuoti ir galimybes taikyti sankcijas už pažeidimus.
– Ar sąmoningas įstatymų apėjimas reiškia ir jų nesilaikymą?
Yra taikomi tam tikri principai skirtingi – galime suprasti, kad viskas kaip ir teisėta, bet galbūt ne viskas teisinga.
– Teisės požiūriu, vienareikšmiškai, jei yra pažeidimas, jis turi būti aiškiai konstatuotas. Jeigu tai yra spragos ir tomis spragomis naudojamasi, įstatymo pažeidimo nebus. Bet yra taikomi tam tikri principai skirtingi – galime suprasti, kad viskas kaip ir teisėta, bet galbūt ne viskas teisinga.
– Dėl alkoholio reklamos draudimų ir plėšomų žurnalų lig šiol kyla daug diskusijų. Sveikatos apsaugos ministras ir Ramūnas Karbauskis yra sakę, kad iš karto nebaus įmonių, kurios nespėja prisitaikyti prie draudimų. Lyg ir galima būtų suprasti, kad patys įstatymų leidėjai ragina jų nesilaikyti. Kaip jūs tai vertinate?
– Kiekvienas įstatymas turi tam tikrą tikslą. Ir, kalbant apie reklamos ribojimą, reklamos kiekis ir poveikis turi būti labai aiškiai apibrėžtas. Šiuo atveju žurnalus, kurie skirti ne Lietuvos rinkai ir kurių į Lietuvos rinką patenka labai nedaug, turi vertinti institucijos, kurios kontroliuoja, koks yra poveikis, ar apskritai yra koks nors realus poveikis, susijęs su šio įstatymo įgyvendinimu arba tam tikrais ribojimais.
Teisėje, galiu pabrėžti, turi būti laikomasi proporcingumo, protingumo kriterijų. Šiuo atveju tikrai nemanau, kad reikia imtis tokių drastiškų priemonių. Reikia įvertinti, ar tas pažeidimas ar galimas pažeidimas yra mažareikšmis, kokią jis žalą darė, daro įstatymo saugomoms vertybėms.
– Alkoholio kontrolės įstatymo priežiūrą vykdo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Jame dirba, regis, 34 žmonės. Įstaiga neturi jokių padalinių kituose miestuose. Ar buvo pagalvota, kaip jie su tokiais resursais vykdys priežiūrą?
– Jie tą priežiūrą vykdė su pakankamais resursais ir anksčiau. Nemanau, kad priimdami įstatymus turėtume plėsti kontroliuojančių institucijų skaičių. Galiausiai vėlgi tai yra kompetencijų pasiskirstymas. Jei manoma, kad vienai iš kontroliuojančių institucijų nepakanka pajėgumų arba kompetencijos, galima įstatyme padaryti korekciją ir pavesti tą daryti ir kitoms institucijoms, kurios vykdo kontrolės funkcijas. Mes šalyje turime pakankamai daug kontroliuojančių, baudžiančių, stebinčių viską institucijų.
– Prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmadienį pasakė, kad vyriausybė ir jai pavaldžios institucijos buvo nepasiruošusios įgyvendinti kai kurių alkoholio reklamos draudimo nuostatų.
– Jau minėjau, manau, kad šiuo atveju reikia dar poįstatyminių aktų, jei nėra įstatyme pavesta patiems susigalvoti, kaip taikyti vieną ar kitą įstatymą. Administracinės, baudžiamosios, civilinės bylos taip pat nagrinėjamos ir naudojamasi bendrais teisės principais, tą ir reikia daryti. Galiausiai yra sveikas protas, proporcingumas, pažeidimų mažareikšmiškumas.
– Kavinėse, restoranuose draudžiama parduoti neišpilstytą alkoholį, stipriuosius gėrimus galima išpilstyti į grafinus. Kaip elgtis, klausia restoranų atstovai, su prabangiu šampanu ar vynu? Vakare tokio butelio negali statyti ant stalo.
– Šios pataisos buvo labai svarbios kalbant apie vieną tam tikrą „verslo“ sektorių. Tai girdyklos – barais ir restoranais jų nepavadinsi. Ten klientas nusipirkdavo nepilstomo alkoholio, jam butelį atkimšdavo, jis vėl užkimšdavo ir išeidavo. Tai yra pagrindinis šių pataisų tikslas. Taigi reikia turėti sveiko proto ir netraktuoti įstatymų taip, kaip kažkam atrodo.
– „Delfi“ pirmadienį rašė, kad vyriausybė atsitraukė nuo anksčiau brandintų planų dėl administracinės Lietuvos reformos. Ir dabar dėmesio centre – dešimties skirtingo lygmens regionų centrų stiprinimas, nors ši idėja taip pat kelia diskusijų dėl galimos savivaldybių nelygybės. Kodėl atsisakyta idėjos dėl žiedinių savivaldybių naikinimo?
– Tokiai reformai reikia labai gerai pasiruošti, pirmiausia atlikti išsamias ir gyventojų apklausas, sužinoti jų nuomonę, nes savivalda – ta valdžios grandis, kuris arčiausiai gyventojų. Yra ir pliusų, ir minusų šiose diskusijoje. Bet tai turės bus padaryta.
Tolygiai, vienodai visų regionų, rajonų paskatinti vystytis nėra galimybių.
Antra, kalbant apie mūsų regionų perspektyvą, manau, kad einama teisinga kryptimi. Reikia rasti regionų stipriąsias puses, jas specializuoti ir tai specializacijai skirti resursų, kad būtų galima regioną vystyti. Tolygiai, vienodai visų regionų, rajonų paskatinti vystytis nėra galimybių. Šiandien, kadangi kol kas neturime išryškintų tų stipriųjų regionų pusių ir visiems skiriama po truputį, turime tas problemas. Manau, kad pasirinktas kelias yra teisingas.
– Dėl situacijos darbo rinkoje. Lietuvoje laisvų darbo vietų tūkstančiai, tad kodėl įmonėms vis dar sudėtinga atsivežti trūkstamų darbuotojų iš užsienio? „Sodra“ pateikia skaičius – šiuo metu dirbančių užsieniečių yra tik 12 tūkst. Jie yra sumokėję 13 mln. eurų valstybinio socialinio draudimo įmokų.
– Taip, mes tikrai leidžiame atsivežti darbuotojų tų profesijų, kurių trūksta. Yra labai aiškios sąlygos ir saugikliai, nes pirmiausia tai turi būti aukštos kvalifikacijos specialistai, kurių mūsų darbo rinkoje nėra, jiems reikia mokėti ne mažesnį nei vidutinį darbo užmokestį.
Yra ir kitų saugiklių, tų principų turime laikytis. Mes negalime tapti šalimi, į kurią būtų importuojama pigi darbo jėga ir už minimumą tie žmonės dirbtų mūsų sektoriuose. Taigi čia reikalingas balansas. Jei matysime, kad kažkuriame sektoriuje yra katastrofiška padėtis, bus priimti kiti sprendimai.
