– Dovydai, kiek jums metų ir kokiai įmonei vadovaujate?
– Man 26 metai. Įmonė yra UAB „Transgreitis“. Užsiimu naudotų automobilių prekyba. Daugiausia automobilių atkeliauja iš Nyderlandų, nes aš ten studijavau paskutiniuosius dvejus metus.
– Išvykdamas galvojote apie nuosavą verslą?
Išvykti buvo nesunku. Mano balai buvo pakankamai aukšti ir atitiko reikalavimus. Lietuvoje taip pat buvau įstojęs į Karo akademiją Tarptautinių santykių specialybę.
– Baigdamas mokyklą negalvojau apie savo verslą. Išvažiavau mokytis į Didžiąją Britaniją. Baigiau tarptautinių santykių bakalaurą. Studijų metais už universitetą žaidžiau krepšinį. Dirbau naktiniame klube barmenu.
Mokykloje man labiausiai sekėsi istorija, kalbos, rašiniai, teksto suvokimo užduotys. Savęs istorijos mokytoju nemačiau, be to, norėjau įgyti daugiau tarptautinės patirties, todėl išvykau į užsienį.
Išvykti buvo nesunku. Mano balai buvo pakankamai aukšti ir atitiko reikalavimus. Lietuvoje taip pat buvau įstojęs į Karo akademiją, Tarptautinių santykių specialybę.
Baigęs vienuoliktą klasę su draugais vasarą dirbau Mančesterio oro uoste. Taip susipažinau su Didžiąja Britanija. Ši šalis man patiko, bet niekada negalvojau su ja sieti savo ateities.
– Nuo kokio amžiaus pradėjai dirbti?
Nuo 15 metų dirbau reklamos gamybos įmonėje. Padėdavau gaminti reklaminius stovus, bukletus, lipdukus. Taip dirbau tris vasaras.
– Nuo 15 metų dirbau reklamos gamybos įmonėje. Padėdavau gaminti reklaminius stovus, bukletus, lipdukus. Taip dirbau tris vasaras.
Lietuvoje teko išbandyti ir kitų darbų. Prieš išvažiuodamas studijuoti Vilniuje vasarą padirbėjau kroviku. Tuo metu dar buvo ekonominis pakilimas ir darbą susirasti nebuvo sudėtinga. Tiesiog buvau fiziškai patikrintas, ar sugebėsiu po 20 tonų per dieną sunešioti. Kadangi nuo vyrų neatsilikau, buvau priimtas.
Tuo metu alga už nekvalifikuotą darbą buvo visai nebloga. Tais laikais gaudavau 1,8 tūkst. litų į rankas ir dar pasilikdavau padirbėti viršvalandžių.
– Ar taip pat lengvai pavyko rasti darbą Jungtinėje Karalystėje?
Labai greitai pastebėjau, kad darbas Jungtinėje Karalystėje organizuojamas gerokai efektyviau nei Lietuvoje. Taip, tau ten moka daugiau, bet ir tave išnaudoja labiau. Mokama tik už tai, ką padarai. Jeigu esi nereikalingas, tu išsiunčiamas namo.
– Pirmi metai buvo ypač sunkūs. Nedirbau, išleidau visas santaupas, kurias buvau uždirbęs iš anksčiau.
Finansiškai buvo labai sunku, tačiau buvo nauja patirtis, studentiškas gyvenimas bendrabutyje. Daug draugų susiradau per krepšinio komandą.
Antraisiais metais susiradau darbą. Labai greitai pastebėjau, kad darbas ten organizuojamas gerokai efektyviau nei Lietuvoje. Taip, tau ten moka daugiau, bet ir tave išnaudoja labiau. Mokama tik už tai, ką padarai. Jeigu esi nereikalingas, tu išsiunčiamas namo.
Už nekvalifikuotą darbą ten taip pat mokamas minimalus atlyginimas. Ką uždirbi, turi išleisti pragyvenimui. Daug mokiausi, kad ateityje man tokių darbų netektų dirbti.
– Tikėjaisi dirbti pagal specialybę?
Baigęs bakalaurą praktiką atlikau Ženevoje, Jungtinių Tautų stovykloje. Taip pat stažavausi Vilniuje Rytų Europos studijų centre. Po to priėmiau sprendimą važiuoti studijuoti į Mastrichto universitetą.
– Tikrai nemaniau, kad būsiu tiesiogiai susijęs su politiniais procesais ar įstatymų leidyba, bet įgytos žinios man davė išsilavinimą, laisvę, pasitikėjimą.
Baigęs bakalaurą praktiką atlikau Ženevoje, Jungtinių Tautų stovykloje. Taip pat stažavausi Vilniuje Rytų Europos studijų centre. Aš sulaukiau pasiūlymo pasilikti pradedančiuoju analitiku, tačiau priėmiau sprendimą važiuoti studijuoti į Mastrichto universitetą. Nenorėjau daryti ilgos pertraukos.
Magistrinio darbo temą specialiai pasirinkau susijusią su ekonomika. Analizavau ES ir Kinijos prekybinius santykius. Verslas ir prekyba mane traukė visada. Mastrichte dirbau viešbutyje, tačiau sulaukiau pasiūlymo iš Lietuvos surasti naudotų automobilių. Turėdamas daugiau laisvo laiko ėmiau tai daryti ir man visai neblogai sekėsi.
– Kaip nupirkai pirmąjį automobilį?
Kai pradėjau, turėjau žinių, tačiau viskas atėjo su praktika. Tikrai nežinojau, kaip veikia mechaniniai mazgai ar pridėjęs ausį negalėjau nustatyti variklio defekto. Vakarų Europoje automobiliai taip pat yra ruošiami parduoti, reikia gerai žinoti kainas, suprasti, kada tau meluoja.
– Pirmi trys automobiliai buvo nupirkti turguje, samdžiau vežėjus ir jie automobilvežiu buvo parvežti į Lietuvą. Mums pasisekė, nes mes automobilius nesunkiai pardavėme. Vienas jų išvažiavo į Ukrainą.
Tuo metu baiginėjau magistrinį darbą, gyvenau Nyderlanduose, todėl man ieškoti automobilių buvo labai patogu. Per dieną nuvažiuodavau po 500–600 kilometrų.
Kai pradėjau, turėjau žinių, tačiau viskas atėjo su praktika. Tikrai nežinojau, kaip veikia mechaniniai mazgai ar pridėjęs ausį negalėjau nustatyti variklio defekto. Vakarų Europoje automobiliai taip pat yra ruošiami parduoti, reikia gerai žinoti kainas, suprasti, kada tau meluoja.
Kartais žmogus galvoja, kad tai paprasta, kiekvienas gali parsivaryti automobilį, bet neturint patirties, nežinant, kaip tai vyksta, automobilį galima nusipirkti brangiau nei Lietuvoje ir jis nebus geras.
– Ar lengva rasti dėvėtą, bet gerą automobilį?
– Tai tikrai nėra lengva. Šioje rinkoje yra didelė konkurencija, geri automobiliai greitai nuperkami. Vakarų Europoje automobiliai yra brangesni, todėl reikia mokėti rinktis. Ilgainiui atsirado pažįstamų pardavėjų ratas, kurie patys siūlo automobilius, siunčia man jų nuotraukas. Aš pats taip pat dažnai skrendu į Nyderlandus, ten praleidžiu po savaitę per mėnesį.
Šis verslas yra tikrai sudėtingas. Būna, kad nesiseka, kyla minčių viską mesti ir imtis kitos veiklos, bet manau, kad darbą keisti suspėsiu visada. Kai verslas sekasi, jo negali tiesiog palikti nuošalyje. Nematau savęs už dešimties metų darantį tą patį, bet kol kas naudojuosi esančia galimybe.
– Ar nebaisu, kad po dešimties metų Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose išvargti diplomai nebebus aktualūs potencialiems darbdaviams?
– Pradžioje daug mąsčiau ir daug dvejojau. Nugalėjo pliusai – nepriklausomas grafikas, galėjau susidėlioti darbus taip, kaip patogu man.
– Bet juk savas verslas toli gražu nėra vien tik privalumai?
– Taip, tai ir rizika, stabilumo stoka. Dalį automobilių tenka parduoti pigiau, nei investavau pats, bet su tuo reikia susitaikyti. Dėvėtas automobilis nėra naujas ir niekada negali prognozuoti, kas atsitiks. Net man važiuojant 10 kilometrų iki plovyklos buvo sugedusi automatinė dėžė, atsisakė visureigio galiniai ratai. Ilgainiui pasidarai išvadas, iš kokių žmonių automobilių nebepirkti.
– O teiginys, kad visi automobilių pardavėjai garantuotai apgaus ir neįmanoma nusipirkti gero dėvėto automobilio, nes tokių šeimininkai neparduoda, arti tikrovės?
Matau, kad lūkesčiai dėvėtiems automobiliams Lietuvoje yra gerokai per aukšti. Aš pats žmonėms visada rekomenduoju perkant automobilį pasilikti dalį pinigų jo aptarnavimui.
– Gerą dėvėtą automobilį nusipirkti tikrai įmanoma, nors yra ir nesąžiningų pardavėjų. Matau, kad lūkesčiai dėvėtiems automobiliams Lietuvoje yra gerokai per aukšti. Aš pats žmonėms visada rekomenduoju perkant automobilį pasilikti dalį pinigų jo aptarnavimui.
Vakaruose žmonės savo automobilį dažniausiai palieka pirkdami naują. Tokiems automobiliams reikia keisti diržus, rimtai peržiūrėti jų techninę būklę. Tai kaip batai, su kuriais pavaikščiojus jie jau nebus kaip nauji.
Žmonės žino, kad automobilis nepriklausė kunigui, kuris su juo tik į bažnyčią važinėjo, bet vis tiek tuo nuoširdžiai tiki, kai kas nors jiems tai pasakoja, ir vėliau nusivilia. Žmonės visur vienodi. Nyderlanduose pirkėjai tokie pat išrankūs, tačiau jie tą standartą taiko naujesniems automobiliams. Jiems skaudus kiekvienas įbrėžimas. Juk daugeliui žmonių automobilis yra antras pagal dydį pirkinys po būsto.
– Kas parduoda į Lietuvą parvarytus automobilius?
-
Pelningas verslas, kuriam pradėti nereikia nei pinigų, nei diplomo
-
Svečių antplūdžio laukiantys pajūrio verslininkai neranda darbuotojų
-
Žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Sarafinas: „Lietuvoje tik 5 normalūs universitetai iš 20“
-
Kvapų verslą pradėjęs Edvardas Doroškevičius: nevarkite darbuose, kurie jums nepatinka
– Kol kas viską darau pats. Jau gerą pusmetį svarstau samdyti žmogų, bet kol kas tam nesiryžtu. Automobilius parduodu per skelbimus internetiniuose portaluose. Šis darbas tikrai nėra lengvas. Daug laiko praleidžiu kelyje, užtenka darbo ir su plovyklomis, remontu. Buvo laikas, kai automobilius plaudavau pats, nes norėjau viską padaryti kuo mažesnėmis sąnaudomis.
– Gal būtų paprasčiau dirbti kitam? Ypač įgijus tokį išsilavinimą.
– Esu gavęs ne vieną pasiūlymą, bet kol kas negaliu palikti įmonės. Taip, dirbant samdomą darbą atsakomybės būtų mažiau. Šiuo metu nieko keisti nenoriu. Nesakau, kad viską dariau teisingai nuo pradžių, bet rezultatas tikrai nėra prastas.
Visiems siūlyčiau imtis savo verslo, bet prieš tai reikia pasistengti viską apskaičiuoti. Automobiliai yra geri tuo, kad tai visada bus gana paklausi prekė. Pradžia buvo labai sudėtinga ir auksiniai automobilių prekybos laikai jau praėjo.
– Per kiek laiko įprastai parduodate automobilį?
Jei automobilį parduodi per dvi savaites, tai labai gerai. Buvo automobilių, kuriuos pardaviau tą pačią dieną, tačiau buvo ir tokių, kuriuos pardavinėjau 6 mėnesius.
– Jei automobilį parduodi per dvi savaites, tai labai gerai. Buvo automobilių, kuriuos pardaviau tą pačią dieną, tačiau buvo ir tokių, kuriuos pardavinėjau 6 mėnesius.
Kartais perkant automobilį atrodo, kad jį parduoti tikrai nebus sunku, bet mados keičiasi, situacija rinkoje taip pat. Pavyzdžiui, dabar „Toyota Avensis“ su odiniu salonu parduodamas per savaitę, nes jų rinkoje nėra daug.
Automobilį galima parduoti ir greičiau, jei stipriai nuleidžiama kaina, tačiau tada atsiranda didelis šansas, kad jį tiesiog nupirks vidiniai perpardavinėtojai.
– Ar paragavus laisvės, kurią duoda savo verslas, paklusti vadovui ir grįžti į samdomą darbą būtų sunku?
– Tai labai individualu. Gyvenimas reikalauja iššūkių ir aš save matyčiau samdomame darbe. Lygiai taip pat kaip iššūkį aš priėmiau savo verslo idėją.
