Europos šalys šiandien vėl pasisako už atominės energetikos plėtrą. Tačiau visi akcentuojame vieną esminę sąlygą – atominė plėtra įmanoma tik griežtai laikantis tarptautinių saugumo standartų. Tokių standartų laikymosi šiandien pasigendama dėl kaimynystėje planuojamų statyti naujų atominių elektrinių.
Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į keletą svarbių detalių dėl būsimų atominės energetikos projektų Baltijos regione. Aš kalbėsiu apie nedideliame, maždaug 65 tūkst. kvadratinių kilometrų plote ketinamas statyti tris atomines elektrines.
Kaip žinote, Lietuvoje buvo veikianti AE Ignalinoje. Ji šiuo metu uždaryta, tačiau kuro kasetės vis dar laikomos reaktoriuje. Jos uždarymas ekspertų paskaičiavimais truks dar keliolika metų. Greta senosios elektrinės Lietuva ketina statyti naują atominę elektrinę.
Apie ketinimus statyti atomines elektrines savo valstybėse aiškiai pareiškė Rusija ir Baltarusija. Jos būtų statomos visiškai greta Lietuvos pasienio. Šias tris elektrines skirsiantis didžiausias nuotolis sudarys tik 200 kilometrų, o viena iš jų, statoma Baltarusijoje, tebus nutolusi nuo Vilniaus vos 55 kilometrus.
Rusija planuoja Kaliningrado srityje statyti dviejų blokų branduolinę jėgainę, kurių kiekvieno galia būtų 1170 MW. Pirmąjį bloką tikimasi paleisti 2016 metais, antrąjį – 2018–aisiais.
Atominę elektrinę ketinama statyti 13 km į pietryčius nuo Nemano (Ragainės) gyvenvietės, vos 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Projekto preliminari vertė – 5 mlrd. eurų, įskaitant išlaidas infrastruktūrai.
Kad tai yra rimti planai, byloja ir toks faktas: Rusijos elektros energijos eksporto ir importo operatorė „Inter RAO“ šių metų balandžio mėnesį su Italijos energetikos bendrove „Enel“ jau pasirašė ketinimų memorandumą dėl bendradarbiavimo įgyvendinant atominės elektrinės Kaliningrado srityje projektą.
Saugumo požiūriu didelį susirūpinimą kelia abiejų atominių elektrinių statybos reikalai. Tiksliau – situacija, kuri klostosi dar prieš statybas. Nenormalu, ir manau, nekaimyniška, kad Lietuva iš Rusijos duomenų apie statybą turi reikalauti diplomatinių notų pagalba. Baltarusija šiuo atveju elgiasi geranoriškai. Praėjusią savaitę aš buvau susitikęs su Baltarusijos ambasadoriumi Lietuvoje. p V. Dražinu. Pokalbio metu daugiausiai dėmesio buvo skirta būtent Baltarusijos projektui atominę elektrinę statyti Astrave, tik 55 kilometrai nuo Vilniaus, kurio gyventojai sudaro kone penktadalį visos Lietuvos gyventojų.
Lietuvoje jau nagrinėta poveikio aplinkai ataskaita dėl šios elektrinės statybos. Esminis dalykas, kuri kelia nerimą – geologų duomenimis, Astravo aikštelė yra išsidėsčiusi galimai šalia ar net virš antros eilės (regioninio ir/ar lokalaus) aktyvaus lūžio.
Pagal tarptautinę praktiką, AE statyba virš ar šalia aktyvaus tektoninio lūžio negali būti vykdoma (TATENA dokumentas „Site Evaluation for Nuclear Installations“).
Kitas svarbus dalykas – kone eksperimentinių reaktorių pasirinkimas. Baltarusijos pateiktoje poveikio aplinkai vertinimo ataskaitai nepakankamai motyvuojamas reaktoriaus tipo pasirinkimas – nurodoma, kad pasirinkto reaktoriaus privalumas yra tai, kad pagrindinė įranga ir apsaugos sistemos yra išbandytos dviejuose Kinijos reaktoriuose ir kad yra galimybė grąžinti panaudotą branduolinį kurą ilgalaikiam saugojimui ar perdirbimui į Rusijos Federaciją.
Pateiktoje informacijoje nurodyta, kad pagal projektą atominės elektrinės konstrukcijos atlaikytų tik lengvo lėktuvo kritimą. Tai reiškia, kad Baltarusijos atominė elektrinė nebus apsaugota nukritus dideliam civiliniam orlaiviui. Pasaulyje vis daugiau šalių (JAV, Suomija ir kitos), atsižvelgdamos į galimus teroro aktus, priima reikalavimus, kad naujai projektuojamų ir statomų atominių elektrinių projektai turi užtikrinti patenkinamas pasekmes didelio civilinio orlaivio kritimo atveju. Baltarusijos apsisprendimas statyti reaktorių, kurio projektas neužtikrina minėtų reikalavimų laikymosi, manau neturėtų būti priimtinas ir Europos valstybėms.
Branduolinės saugos konvencijoje ir Saugos standarte Nr. GS–R–2 nurodoma, kad vertinant branduolinių jėgainių avarijas, įskaitant ir labai mažos tikimybės avarijas, kai radionuklidai patenka į aplinką dėl išmetimo į atmosferą ar vandenį, būtina įvertinti visas galimas pasekmes. Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje pateikti į aplinką išmetamų radionuklidų aktyvumai projektinės ir sunkiosios avarijos atveju sudaro tik labai mažą viso reaktoriuje sukaupto radionuklidų aktyvumo dalį (šimtąsias procento dalis) ir nėra pateikta pagrindimo, kuo remiantis tokia aktyvumo dalis buvo pasirinkta. Neaišku, kodėl PAV ataskaitoje vertinamas tik Cs–137 ir I–131 poveikis, o kiti radionuklidai ir jų poveikis nėra įvertinti.
PAV ataskaitoje teigiama, kad įvykus sunkiajai avarijai, Lietuvos Respublikos teritorija nebus užteršta ilgaamžiais radionuklidais, nors kitoje ataskaitos dalyje pateikiami modelinių skaičiavimų duomenys, rodo, kad esant palankiam vėjui tam tikro ploto tarša radioaktyviuoju ceziu –137 tarša gali būti dešimt kartų didesnė už foninę.
Neįvertintas šiluminės taršos poveikis florai, faunai (ypatingai lašišinėms žuvims), nėra aiškiai aprašytas grąžinamo į Nerį panaudoto vandens poveikis upės cheminiam režimui. Ataskaitoje trūksta informacijos apie iš atominės elektrinės į vandenį numatomų išmesti arba pateksiančių radionuklidų aktyvumus, ataskaitoje neįvertintas tričio (H–3) bei kai kurių kitų (pvz., C–14) dėl planuojamos ūkinės veiklos numatomų išmesti radionuklidų sąlygojamas poveikis.
Aš ne be reikalo cituoju ištisus punktus iš poveikio aplinkai ataskaitos – tiesiog tai nėra niekuo nepamatuota ar tik politiniu aspektu keliama problema: argumentuotų atsakymų į svarbius klausimus neranda ir specialistai.
Kitas svarbus dalykas: neužmirškime, kad abi elektrinės stovės greta didelių upių. Neris įteka į Nemuną, o šis – Baltijos jūrą. Dviejų atominių elektrinių atsiradimas ant šių upių krantų neišvengiamai įtakos visą Baltijos jūros, kuri skalauja devynių Europos valstybių krantus, ekosistemą.
Tada galime pamiršti Kuršių marias kaip rekreacinę zoną. Ir JUNESCO saugomą Kuršių neriją. Kokie turistai čia galės atvykti, kai žinos, kad Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenyje knibžda radioaktyvios atominių elektrinių gamybos procesų dalelės?
Paryžiuje veikiančio tyrimų centro „European Union Institute for Security Studies“ ataskaitoje teigiama, kad Rusijos ir Baltarusijos planai statyti naujas atomines elektrines prie rytinių ES sienų kelia rimtą Skandinavijos ir Vakarų Europos šalių vyriausybių susirūpinimą. Avarijos atveju prie vandeningiausių regiono upių – Nemuno ir Neries – pastatytos rusiškos technologijos atominės jėgainės sukeltų „kritišką“ Baltijos jūros taršą, o radionuklidais užterštas jūros baseinas taptų ekologinės ir humanitarinės katastrofos Šiaurės Europoje epicentru.
Atsižvelgiant į didėjančią energijos paklausą pasaulyje ir siekiant užtikrinti įvairesnius bei saugesnius tiekimo šalinius, energetikos politika yra svarbi ES ir jos valstybių narių išorės santykių dalis. Remdamasi „Europos energetikos politikos“ veiksmų planu, Europos Taryba dar 2009 metais numatė keletą prioritetų. Vienas iš jų: apsvarstyti galimybę sukurti Bendrijos branduolinės saugos reguliavimo sistemą.
Jau šią savaitę Europos Parlamente aš pradėjau konsultacijas su Baltijos jūros valstybes atstovaujančiais europarlamentarais dėl galimybių rengti bendrus susitikimus „Baltijos atominio trikampio“ problemoms išnagrinėti ir ieškoti būdų bei poveikio priemonių stiprinti šio regiono atominių elektrinių saugumo klausimus.
Prezidentas Rolandas Paksas yra partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas, Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa“ vicepirmininkas
 |
| Pavadinimas |
