2004 m. JAV autorės Carol Aebersold kartu su dukra Chanda Bell parašyta knyga „Elfas ant lentynos: Kalėdų tradicija“ („The Elf on the Shelf“) iš tiesų pradėjo naują šios šventės tradiciją, iš JAV pamažu plintančią į kitas pasaulio šalis.
Minėtoje knygoje pasakojama apie elfą, kurį Kalėdų Senelis atsiunčia į namus, kad stebėtų gerą ir blogą vaikų elgesį. Netrukus ši praktika iš knygos persikėlė ant realių lentynų – parduota milijonai knygos vienetų, pastatytas to paties pavadinimo filmas, taip pat pradėti gaminti „Elfo ant lentynos“ žaislai.
Kaip su jais elgtis, palikta pačių pirkėjų rankose – internete dažniausiai dalijamasi patarimais, kad gruodį namuose „pasirodantys“ elfai gali „krėsti pokštus“, „kiekvieną rytą keisti savo buvimo vietą“ ar tiesiog tapti papildoma namų dekoro detale.
Tačiau pirminis lentynos elfo „tikslas“ yra stebėti vaikų elgesį ir jų gerus bei blogus darbus pranešti Kalėdų Seneliui. Žinoma, tai komercializuota senos Kalėdų praktikos interpretacija – kai kurie tėvai savo vaikams sako, kad Kalėdų Senelis mato jų elgesį ir jei šie būsią geri, atneš norimų dovanų.
Būtent šis aspektas ir sukėlė skepsį tarp už privatumą kovojančių organizacijų. Nors jos pripažįsta, kad žaislinis Kalėdų Senelio padėjėjas nėra net arti didžiausios grėsmės piliečių saugumui, tačiau net ir tokia nekalta praktika gali normalizuoti vaikų suvokimą apie stebėjimą, rašo „The New York Times“.
Skirtingai nei milijonų žmonių namuose vis labiau įsigalintys įrenginiai, tokie kaip „Amazon Alexa“ ar „Google Echo“, išmanieji telefonai, kompiuteriai, ar kiti vaizdą ar garsą fiksuoti galintys elektroniniai prietaisai, žaisliniai elfai neturi tam jokių galimybių. Jie pagaminti iš medžiagos, plastmasės ir sintetinio kamšalo.
Vis dėlto svarbiausia – pats principas. Anot kai kurių organizacijų atstovų, tokia praktika pratina vaikus prie valstybės kišimosi ir moko juos be pasipriešinimo priimti nuolatinio nematomo autoriteto stebėjimo grėsmę.
„Nenoriu skambėti kaip Grinčas, bet mes neturėtume praktikuoti tokios šventinės stebėsenos. Tai labai bloga žinutė vaikams“, – dienraščiui „The New York Times“ sakė JAV Stebėjimo technologijų priežiūros projekto („Surveillance Technology Oversight Project“) vykdantysis direktorius Albertas Foxas Cahnas.
Jis pridūrė, kad vaikai turėtų būti mokomi, kad niekas negali stebėti jų kambario be sutikimo. „Stebėjimo normalizavimas, net ir pačiais žaviausiais metodais, turi savo kainą. Nenoriu būti pirmasis, kuris padavė Kalėdų Senelį į teismą dėl privatumo pažeidimų, bet sutikimas yra svarbu, kaip ir pats privatumas“.
„Žinau daugybę šeimų, kurioms tai tik linksmas atributas, tačiau verta galvoti apie žinutes, kurias mes perduodame vaikams apie stebėjimą. Asmeniškai, kaip tėvas, sėkme laikyčiau, jei mano vaikai darytų gerus darbus ir tada, kai niekas nestebi – ar tai būtų kas nors iš Šiaurės ašigalio, ar iš kur nors kitur“, – situaciją dienraščiui komentavo „A.C.L.U. Kalbos, privatumo ir technologijų projekto“ vyrensysis politikos analitikas Jay'us Stanley.
Tai ne pirmas kartas, kai žaislas atkreipia privatumu susirūpinusių tyrėjų dėmesį. Kanados Ontarijo technikos universiteto Edukacijos fakulteto lektorė Laura Pinto žiniasklaidos akiratyje atsidūrė dar 2014 m., t. y. po to, kai publikavo savo tekstą panašia tematika.
„Teoriškai, kai vaikai žaidžia su žaislu, jie kuria įsivaizduojamus pasaulius, tačiau kartu ugdo savo vertybes ir elgesį. Kai sakote vaikams, kad normalu, kad kažkas juos stebės ir apie jų elgesį praneš aukštesnėms institucijoms, o už tai jie bus nubausti arba apdovanoti, tai turėtų kelti susirūpinimą“, – autorę citavo JAV naujienų portalas „Vice“.
