Po Antrojo pasaulinio karo produktyvumą lėmė technologijos, infrastruktūra, gamyklos. Produktyviausi, taigi ir daugiausia uždirbantys, buvo tokių miestų kaip Detroitas gyventojai, nes jie naudojosi geriausiomis mašinomis. Tuose miestuose taip pat buvo geriausiai išplėtotas susisiekimas – sausumos ir jūros keliai prekybai.
„Pokyčiai prasidėjo devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tuomet produktyvumą pradėjo lemti darbo jėga – darbuotojo žinios, įgūdžiai, kūrybiškumas“, – sakė ekonomistas.
Pavyzdžiui, skirtingose JAV valstijose skiriasi ir produktyvumas. San Fransiske, kur jis gyvena, produktyvumas yra labai aukštas, o JAV viduryje – žemas, kai kur žemesnis nei Lietuvoje.
„Tai nereiškia, kad San Fransisko ar Bostono darbuotojai yra protingesni nei Vidurio Amerikos. Tai reiškia, kad skiriasi sistemos. Skirtumą pirmiausia parodo darbuotojų išsilavinimas. Antra, tai, kiek yra investuojama į inovacijas“, – sakė jis.
Pavyzdžiui, labiausiai išsilavinusių darbuotojų gyvenamoji vieta sutampa su vietomis, kur yra aukščiausias produktyvumas: „Miestai, kur yra daug išsilavinusių darbuotojų, taip pat yra miestai, kur produktyvumas yra didžiausias.“
Po Antrojo pasaulinio karo padėtis buvo kitokia. Tuomet produktyvumą lėmė mašinos ir infrastruktūra.
Miestai, kur yra daug išsilavinusių darbuotojų, taip pat yra miestai, kur produktyvumas yra didžiausias, – sakė E.Moretti.
Tačiau tai nėra tik JAV fenomenas. Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, Londonas sukuria vis didesnę valstybės bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį, o kiti miestai prie ekonomikos augimo prisideda vis mažiau.
Londone darbo našumas yra didelis, darbuotojai yra išsilavinę ir inovatyvūs. Panaši tendencija matoma ir Švedijoje – Stokholmo BVP sudaro vis didesnę valstybės ūkio dalį.
E.Moretti pasakojo, kad apie 70 proc. bet kurios valstybės darbuotojų dirba vietinių paslaugų sektoriuje – jie gamina prekes ar paslaugas, kurios parduodamos tik valstybės viduje. Šiame sektoriuje dirba padavėjai, pardavėjai, gydytojai, architektai, advokatai. Tokios įmonės nesusiduria su globalia konkurencija, jos konkuruoja tik šalies viduje.
Tuo metu valstybės ekonomikos augimą skatina tas sektorius, kuris gamina eksportui skirtą produkciją. Jam priskiriamos gamyklos, žuvininkystė, miškininkystė. Nors šiame sektoriuje dirba mažiau darbuotojų, jo įmonės turi didesnį poveikį ekonomikai. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, dėl to, kad darbo našumas šiame sektoriuje auga daug greičiau dėl technologinės pažangos.
„Todėl, kai galvojate apie Lietuvos ateitį, patariu galvoti apie tai, kaip padidinti globalioje rinkoje veikiančių įmonių produktyvumą. Kai ten auga produktyvumas, auga ir to sektoriaus algos, tačiau tuo pat ,etu jos padidina ir paslaugas teikiančių darbuotojų atlyginimus“, – sakė ekonomistas.
Ekonomikai įtaką daro ir tai, kaip yra samdomi darbuotojai. Daugėjant į eksportą orientuoto sektoriaus personalo, atsiranda daugiau darbo ir paslaugas teikiantiems darbuotojams.
Pavyzdžiui, pasamdžius dar vieną inžinierių, prireikia ir dar vieno padavėjo, taksisto, daktaro. Ir priešingai, jeigu bus sukurta nauja padavėjo darbo vieta, tai nereiškia, kad atsiras darbo ir naujam inžinieriui.
Lietuvai jis patarė ruošti ne produkcijos gamintojus, bet tokius specialistus, kurie kurtų naujus produktus.
