Pirmieji jos mėginimai kurti rankines iš antram gyvenimui prikeltos odos Lietuvoje nebuvo sėkmingi, nes, kaip sako pati, buvo per ankstyvi, todėl teko koncentruotis į naujų odos gaminių siuvimą.
Šiandien daugiausia JAV ir Vokietijos rinkoms savo rankines kurianti ir siunčianti pašnekovė atvira: ne kiekvieną jos mėnesį palydi pelnas.
Bet Rūta išmoko planuoti ir gyventi su tiek, kiek yra šiandien. Kaip jai tai pavyko – pokalbis plačiau 15min.lt.
– Rūta, nuo pat veiklos pradžios internetinė prekyba jums leidžia pasiekti užsakovą bet kuriame pasaulio krašte. Ar jaučiate savo veikloje sezoniškumą, o gal siuvimo mašina visais mėnesiais intensyviai dūzgia?
– Mano veikloje sezoniškumas labai ryškus. Pats darbymetis įsibėgėja panašiai nuo antros rudens pusės iki kalėdinio laikotarpio.
Rankinių prekyba vykdau trimis kanalais. Lietuviai kone mieliausiai perka internetinėje parduotuvėje.
Individualūs užsakymai dažniausiai siekia elektroniniu paštu, yra ir kas per svetainę susiranda (žiemą užsakymų suplūsta daugiausia).
Taip pat rankinės iškeliauja per Etsy platformą (čia daugiausiai užsakymų suplaukia pavasarį). Taigi visais trimis kanalais rankinių prekyba vyksta visus metus.
Savo pragyvenimui tenka nusimatyti santaupų, o lėšas išsidėlioti taip, kad neišleisčiau visko, ką uždirbau. Dirbant savarankiškai tai ir yra svarbiausias momentas.
– Kaip pripratote prie nuolat svyruojančių pajamų?
– Jau kurį laiką nežiūriu į mėnesines pajamas, man svarbiau metinės. Savo pragyvenimui tenka nusimatyti santaupų, o lėšas išsidėlioti taip, kad neišleisčiau visko, ką uždirbau. Dirbant savarankiškai tai ir yra svarbiausias momentas.
Internetinė prekyba svyruojanti ir sezoniška, o tai reiškia nepastovi. Išmokau nestresuoti tuštesniais mėnesiais, nes žinau, tai sezoniška.
Dabar tie laisvesni mėnesiai man savotiškai patinka: galiu atsiduoti kūrybiniam procesui bei gamybai, nes rudenį ir gruodį reikia kiek labiau susikoncentruoti į pardavimus bei socialinius tinklus.
Odinės istorijos atgijo
– Minėjote, kad „Daiktų istorijos” prasidėjo nuo jūsų tinklaraščio ir rašinių apie madą?
– Taip, rašydavau apie madą, apie aprangos kultūrą visuomenėje, aktualijas, susijusias su šia tema. Mada man iki šiol aktuali tema, nuolatos ja domiuosi. Perleidusi ją per savo asmeninę prizmę, kuriu. Bet su kiekvienais metais jaučiu, kad mane ji vis mažiau veikia. Su laiku išsigrynino savita stilistika. Ji ir mano kuriamose rankinėse.
– Rūta, o ką studijavote?
– Fiziką. Bet mokykloje aštuonerius metus mus ugdė pagal dailės programą. Per savaitę tekdavo po penkias meninio ugdymo pamokas.
– O tai iš kur tos rankinės?
– Jas siūdavau, kiek tik save prisimenu: sau, draugėms ir t.t. Nieko keisto, kad ir po studijų mintis rimčiau jų imtis atėjo.
Tuo pat metu rašiau tinklaraštį ir keldavau savo pasiūtas rankines į internetinę erdvę. Vis atsirasdavo žmonių, kuriems tai patikdavo, taip viskas ir išjudėjo. Ilgas gimimo procesas buvo.
– O ko reikia, kad internetinė prekyba klestėtų?
– Mano atveju tai darbų tęstinumo. Niekas neįvyksta staiga, tenka įdėti daug darbo, kad ir į socialinius tinklus, į jų turinį, dirbti su grįžtamuoju ryšiu.
Tik po kurio laiko rezultatas ateina. Daug žmonių to laiko taip ir neišlaukia, nuleidžia rankas, kai kam finansiškai per daug skausminga išlaukti tos vadinamosios grąžos.
Darbą biure pati palikau 2012 m. Prireikė ketverių metų, kol mano pomėgis siūti rankines užaugo iki verslo, leidžiančio užsidirbti.
Dabar taip pat pasitaiko minčių su kuriomis sunku susitvarkyti, bet vis tiek tų pliusų nuosavame versle daugiau nei minusų.
– Ar nepavargstate nuo besikartojančių užsakymų?
– Mano siuvamos rankinės niekada nebūna identiškos. Kūriniai individualūs, kintantys kūrybos procese: tai pamušalas kitas, tai rankena ar forma kita.
Gal tik smulkesnius kūrinius gaminu ne po vieną, o stambesni unikalūs ir kintantys. Kai kada jų žmogui tenka luktelti ir ilgiau, ypač, jei pageidauja to, ko dar dariusi nesu, tada darbas imlesnis laikui.
Palydėta giminės ir siuvimo mašinos
– Jūsų verslas laikosi ant rankų darbo?
– Rankų darbo mano kasdienybėje išties labai daug. Siuvimo mašina susiuvamos tik pagrindinės siūlės, bet didžiąją dalį darbo sudaro braižymas, karpymas ir pjaustymas, įvairus darbas su metaline furnitūra, klijavimas.
Dėl šios įvairovės rankinių kūryba man taip patinka. Monotonijos šioje veikloje nėra, nebūna taip, kad visą dieną prie stalo išsėdėčiau.
– Kur mokėtės siuvėjos amato?
– Siuvimą esu atsinešusi iš savo šeimos, mamos giminės (proseneliai buvo siuvėjai). Kai visa mano aplinka siuvanti, nė negaliu pasakyti, iš kur pati tai moku.
Kur tik būdavau, namuose ar kaime, vis lydėdavo siuvimo mašina, prie jos audinių visad padėta būdavo.
Taip, matyt, natūraliai ir išmokau siūti. Paskutinius dešimt metų nieko kito, be siuvimo, ir neveikiu. Tai pagrindinė mano veikla ir pragyvenimo šaltinis.
Kadangi užsiimu tuo, kas teikia didžiausią malonumą, neskaičiuoju darbo valandų, man ne taip svarbu sekmadienis šiandien ar pirmadienis.
Kiekvienos dienos laukiu su užsidegimu, darbas užvaldęs visą mano gyvenimo laiką, todėl kartais save stabdau.
– Jūsų kūriniai adaptuoti labiau moteriškai auditorijai?
– Vyriškų taip pat šiek tiek yra. Tiesa, vyrams kuriu daugiau aksesuarus ar kosmetines.
O su moterimis labai įvairiai dėliojasi: yra kas vieną rankinę nešioja ištisus metus, yra kas sezoną naujos nori, yra kasmet grįžtančių ir jau kone šeimos narėmis tapusių.
Vieną rankinę kūriau merginai dar universitetui, vėliau ji prašė vestuvėms, o galiausiai sulaukiau užsakymo ir kuprinei, vaiko daiktams susidėti.
Maloniausias aspektas mano darbe yra matyti, kaip mano sukurti daiktai lydi žmones per jų gyvenimus.
Lietuvės rankinės – JAV ir Vokietijos rinkoms
– Kokių kraštų pirkėjos mieliausiai perka jūsų siūtas rankines?
– Daugiausiai jų išlydžiu į Jungtines Amerikos Valstijas, o likusi dalis pasiskirsto po Europos Sąjungos šalis. Paskutiniu metu ir Vokietijos kryptimi jos pakankamai aktyviai judėjo.
Užsienietės viliojasi spalvingomis, o lietuvės labiau mėgsta, kaip sako pačios, praktiškas juodas rankines. Į plačiąją pasaulio rinką gana daug rudų rankinių išsiunčiu, tiesa, jų modeliai skiriasi.
Visada labai nudžiugina užsakymai iš egzotiškesnių pasaulio kraštų – nemažai savo darbų esu išsiuntusi į Havajus, Japoniją, Singapūrą, Honkongą, Pietų Korėją. Tačiau pats maloniausias jausmas – tiesiog čia, Lietuvoje, einant gatve sutikti moterį su mano gamybos rankine.
– Visais laikais kokybiška oda nemažai kainavo. Ar tai išbrangina ir rankų darbo rankines?
– Natūrali oda nėra pigi, bet ir tarnauja daug ilgiau nei odos pakaitalai. Dideles, natūralios odos rankines parduodu už 100–200 eurų. Delnines – už 50 eurų, kosmetinės mažesnės, tai ir jų kainos svyruoja nuo 20 iki 50 eurų.
Šiuo metu labiau koncentruojuosi į delninukes ir kosmetines ar mažas rankines. Lietuvoje jos keliauja į klienčių namus paštomatais ar registruotu paštu. Į užsienį – per siuntų tarnybas.
– Kur perkate odą savo rankinėms?
– Šiuo metu Lietuvoje yra odos tiekėjų, ne problema jos nusipirkti. Veiklos pradžioje, 2008-aisiais, buvo sudėtingiau jos gauti.
– Kas labiausiai džiugina pasirinktame kelyje?
– Galbūt didesnis pasitenkinimas tuo, ką veikiu kasdien? Atrodytų, raketų nekuriu, mokslinių atradimų nedarau, bet kūryba suteikia daug pasitenkinimo.
Mane tai labiausiai motyvuoja. Taip pat ir klientų grįžtamasis ryšys. Elektroniniu laišku atskriejusi padėka ar jau ne pirmą kartą sugrįžtantys klientas didžiausias įvertinimas ir padėka. Pamatai, kad žmogui kūrinys tikrai patiko.
– Kaip suradote „Swedbank“ „Kiekvienas gali“ bendruomenę?
– Per pažįstamą rankdarbių kūrėją Rūtą. Ji dalyvavo banko organizuotoje mugėje ir man rekomendavo. Labai patiko ši banko iniciatyva. Taip ir prisijungiau.
Šioje bendruomenėje gaunu naudingos informacijos apie smulkųjį verslą, taip pat sužinau apie kitus kūrėjus, su jais susipažįstu, tai ir papildomas reklamos kanalas norint pasiekti klientus.
