„Reporteriai be sienų“ dar balandį paskelbė apie „Pasitikėjimo žurnalistika iniciatyvą“, kuri esą leis visuomenei atskirti patikimą žiniasklaidos turinį nuo dezinformacijos ir propagandos – tikras naujienas nuo „fake news“.
Patikimu turiniu esą bus laikomas toks, kuris atitiks sutartus standartus dėl skaidrumo, pajamų šaltinių, žurnalistinio darbo metodų ir etinių normų bei nepriklausomybės laikymosi.
Apie iniciatyvą O.Steenfadtas pasakojo Vilniuje šią savaitę vykusioje organizacijos ENEX, vienijančios didžiausias pasaulio komercines televizijas, generalinėje asamblėjoje. Renginį organizavo ENEX nuo 2016 metų priklausanti televizija LNK.
„Reporteriai be sienų“ apie melagingų naujienų terminą kalba jau seniai ir šiemet atkreipė dėmesį, kad juo pradėta piktnaudžiauti – JAV prezidentas Donaldas Trumpas „fake news“ vadina jį tiesiog kritikuojančią žiniasklaidą, o Filipinuose ir Malaizijoje kova su melagingomis naujienomis tapo cenzūros įrankiu.
Ką daryti? Koks terminas geriau tiktų „fake news“ fenomenui?
„Mes stengiamės vengti šio termino, nes jis paverčiamas ginklu prieš žurnalistus, o mūsų mandatas – saugoti žurnalistus. Alternatyvos turėtų ieškoti akademikai, bet mes kalbame apie „dezinformaciją internete, misinformaciją ir mal-informaciją (tikslią informaciją, kuria siekiama pakenkti, – red.)“.
Šie žodžiai labiau techniniai, bet manau, kad padeda atskirti, kada klaidinga informacija skleidžiama siekiant pakenkti, o kada ne“, – 15min teigė O.Steenfadtas.
„Reporteriai be sienų“ šiais metais griežtai sukritikavo Ukrainos pareigūnus, surengusiais rusų žurnalisto Arkadijaus Babčenkos nužudymo inscenizaciją. Kritiką Kijevas atmetė – esą tik tokia operacija padėjo nustatyti, kaip Ukrainoje veikia rusų smogikai.
„Žurnalistikos studentai šį atvejį tikrai nagrinės po kokių 50 metų. Klausimas toks: ar žurnalistus galima paversti įrankiais lyg ir reikalingoje kovoje? Visada kyla interesų konfliktų“, – tvirtino O.Steenfadtas.
„Pasitikėjimo žurnalistika iniciatyva“, anot O.Steenfadto, nesiekiama išrasti dviračio – etikos normų, nes jos jau egzistuoja: „Pagrindinė problema – normų ir taisyklių laikymasis. Tikime, kad reikia instrumento, kuris padrąsintų etiškas ir garbingas žiniasklaidos priemones.“
Daugelis propagandinių, dažnai autokratinių ar diktatūrinių šalių kontroliuojamų svetainių – visiškai nemokamos.
„Šiuo metu matome, kad melagingų naujienų skleidėjai internete sulaukia daugiau dėmesio, daugiau paspaudimų. Norėtume, kad situacija apsiverstų aukštyn kojomis“, – tvirtino ekspertas.
Tiesa, jis, kaip ir daugelis kitų specialistų, suvokia, kad labai nemažai elitinių žiniasklaidos priemonių internete yra perėjusios prie prenumerata paremto modelio – kažkiek publikacijų nemokamos, o vėliau jau reikia mokėti. Dažniausiai – nedidelį mėnesinį mokestį.
Daugelis propagandinių, dažnai autokratinių ar diktatūrinių šalių kontroliuojamų svetainių – visiškai nemokamos. Kokybiška informacija kainuoja, o šlamštas ir dezinformacija – ne.
Ar nedidėja informacinė atskirtis? Juk daug pinigų neturintys žmonės negalės sau leisti patikimų žinių?
„Taip, problema egzistuoja. Žinoma, visos medijos turi rasti būdą išsilaikyti. Prenumeratos – vienas būdas, bet informacija negali būti skirta vien elitui. Reklama turėtų išlikti pagrindiniu pajamų šaltiniu, užtikrinančiu visų prieigą prie informacijos.
Tačiau reklama keliauja kitur. Tad reikia rasti instrumentą, kuris suderintų reklamą su etikos standartais, ir galėtume remonetizuoti žurnalistiką, vertą žurnalistikos“, – mano O.Steenfadtas.