Baro nebeliko per kelias dienas. Vietoje jo atsirado prabangus salonas. Daili vitrina, šiuolaikiškas apšvietimas, elegantiškas interjeras. Iškaboje švietė užrašas „Ovale“. Vitrinoje blizgėjo kažkokie prabangūs niekučiai. Juvelyrinių dirbinių salonas? Kvepalų parduotuvė? Nieko panašaus. Kuklaus baro vietoje atsirado elektroninių cigarečių salonas.
Paskui užsidarė vyriškų aksesuarų parduotuvė. Pagyvenęs italas daugybę metų pardavinėjo elegantiškus kaklaraiščius, diržus, pirštines, laikrodžius. Visa tai išnyko per savaitę. Atsirado nauja iškaba – „sigarette elettroniche“ – elektroninės cigaretės.
Po to atėjo eilė sūrių ir kumpių parduotuvėlei. Jos irgi nebeliko žaibiškai – per savaitę. Ėjau pirkti Parmos kumpio, bet atsidūriau prieš švytinčią elektroninių rūkalų salono vitriną.
Po to atėjo eilė sūrių ir kumpių parduotuvėlei. Jos irgi nebeliko žaibiškai – per savaitę. Ėjau pirkti Parmos kumpio, bet atsidūriau prieš švytinčią elektroninių rūkalų salono vitriną.
Tada supratau, kad Romoje kažkas vyksta. Italijos sostinėje kiekvieną savaitę užsidaro po keletą barų ir maisto, drabužių, papuošalų parduotuvių. Jų vietoje nušvinta žavūs „boutique“, kuriuose parduodami elektroniniai rūkymo prietaisai. Be jų, kiek suprantu, italai nebegali ir nebenori gyventi. Daug visko mačiusį Amžinąjį miestą supurtė neįtikėtinas elektroninių cigarečių prekybos tornadas.
Vanilės, Stambulo ar vyšnių skonio?
Galiausiai smalsumas nugalėjo. Nutariau užeiti į vieną tų puošnių salonų ir išbandyti trečiojo tūkstantmečio pradžios žaisliuką – elektroninę cigaretę.
„Mes jums padėsime sutaupyti nemažai pinigų“, – išsyk perspėjo intelektualios išvaizdos barzdotas pardavėjas. „Kiek cigarečių surūkote per dieną?“ Bėda ta, kad aš nerūkau. Kartais sekmadienį užtraukiu aitrų toskanietišką „Garibaldi“, bet šiaip nerūkau ir tuo labai džiaugiuosi. Ši naujiena barzdočių kiek nuvylė. Bet jis išmetė kitą kozirį: „Aha, supratau: jus traukia nauji potyriai ir nauja mada. Tai natūralus, žmogiškas smalsumas, neverta jo slopinti.“
Vienam kartui nusprendžiau neslopinti. Man pasiūlė rinktis skonį: mėtų, vyšnių arba vanilės. Arba subtilesnį – rytietišką Stambulo. Įsikandau tarp dantų plastmasinę e.cigaretę, paspaudžiau mygtuką ir pirmyn. Papsėjau kelias minutes ir bandžiau suvokti, kur slypi naujos vartojimo manijos esmė.
„Užgesink blogą įprotį, įjunk malonumą“, – skelbė salone iškabintas patrauklus rinkodaros šūkis. Tiesa, kur slypi elektroninio rūkymo malonumas, taip ir nesupratau. Apniko vaikystės prisiminimai: kai skaudėdavo gerklę, reikėdavo daryti inhaliacijas. Grynas elektroninis kamufliažas: kažką trauki į save, nieko neįtrauki, dūmai rūksta, netgi ne dūmai, o garai. Kvapnūs garai, kurie tuoj pat išnyksta be pėdsako.
Aparatas su įvairiais priedais, įkrovikliu bei kelių skysčių rinkinuku man buvo pasiūlytas už 80 eurų (275 litus).
 |
| Pauliaus Jurkevičiaus nuotr./Elektroninio dūmo prietaisai |
Žinoma, jeigu aš būčiau jautrus šiuolaikiškam dizainui, tada man labiau tiktų metalu inkrustuota e.cigaretė. Toks kone juvelyrikos šedevras. Tiesa, kaina smarkiai skiriasi. Galiausiai prasitariau, jog kartais pažaidžiu su Toskanos cigarais. Puiku. Yra ir e.cigaras. Netgi e.pypkė. Jos išvaizda niekuo nesiskiria nuo tikros pypkės.
E.dūmas – pigesnis, bet kainuoja
Elektroninio rūkymo manija Italijoje įgauna epideminį pobūdį. Beje, naujoviško įpročio gerbėjai labai pyksta, jeigu juos pavadini rūkaliais. „Aš nerūkau. Aš išgarinu“, – išdidžiai paaiškino Romos „Fiumicino“ oro uosto išvykimų salėje papsintis vaikinas. Šį veiksmą apibrėžia itališkas naujadaras „svapare“, kurį visaip bandžiau išversti į lietuvių kalbą, bet geriausiu atveju išeina „išgarinti“.
Išvada? Elektroninis čiulpalas tvirtai įsibrovė į vidurinį visuomenės sluoksnį.
Pastebėjau keistą tendenciją: elektronines cigaretes po kaklu – tarsi čiulptuką – Italijoje pasikabinę vaikšto daugiausia vyrai. Vidutinio amžiaus, vidutines pajamas gaunantys, vidutinio brangumo automobiliais važinėjantys vyrai.
Išvada? Elektroninis čiulpalas tvirtai įsibrovė į vidurinį visuomenės sluoksnį. Ilgam? Jeigu žmogus apsisprendžia išleisti šimtinę eurų nusipirkti aparatui, kuris vadinamas elektronine cigarete, vadinasi, aparatas bus naudojamas.
Daug kas sako, kad elektroninė cigaretė – tai toks tarpinis etapas. Kai užkietėjęs rūkalius nebenori gyventi po senovei – rūkyti tradicines tabako cigaretes, bet dar negali savęs priversti nieko nekišti burnon. Tada burnon kiša elektroninę cigaretę, spaudžia mygtuką ir pučia garą. Be abejo, sutaupo.
„Oval“ salono pardavėjas man pateikė tokią aritmetiką: pakelis „Marlboro“ kainuoja 5 eurus, surūkantis po vieną pakelį per dieną kiekvieną mėnesį mėnesį išleis 150 eurų. Per metus – 1800 eurų (6 210 litų). Tapęs „išgarintoju“, buvęs rūkalius turės pirkti aparatą, filtrus ir skystį. Išleis apie 870 eurų (3000 Lt), sutaupys kone tūkstantį eurų per metus.
Dėl sveikatos – ginčai visur
Sutinku: taupymo motyvas Italijai šiuo metu yra gana aktualus. Tiesa, užėjus į bet kurią prabangiai arba labai prabangiai įrengtą elektroninio dūmo parduotuvę, mintys apie ekonominę krizę galvoje kažkodėl nekrebžda.
Kita vertus – kam man tas taupymas, jeigu aš nerūkau. Man įdomu kas kita – ar tos elektroninės inhaliacijos yra stebuklingos? Ne tik nekenkia, bet ir galiausiai padeda išvis atsikratyti rūkymo? Tiek tabakinio, tiek ir elektroninio? Man keista: kapučino po vienuoliktos ryto negeriantys italai (kenksminga!) tiki, kad elektroninės cigaretės sveikai vėdina plaučius.
Hm, bandau patikėti. „Jūs rūkote, bet niekas nedega. Nėra pelenų, dervų, kancerogenų“, – aiškina elektroninio dūmo pardavėjas. Užtat yra šiek tiek propilengiukolio – tai degi medžiaga. Elektroninio dūmo pardavėjas, matyt, nežino, kad tie dailūs į senovišką parkerį panašūs daikčiukai uždrausti Honkonge, Australijoje, Saudo Arabijoje.
Kol mes aiškinamės, kenkia – nekenkia, į saloną įžengia vidutinio amžiaus vyras. Jis atsivedė sūnų. Pardavėjas paklausia, kiek vaikinui metų. Tik ką sukako aštuoniolika. „Tada viskas gerai, galima garinti.“
Austrijoje ir Danijoje „išgarintojai“ laikomi ligoniais, nes elektroninės cigaretės priskiriamos prie medicinai skirtų prietaisų. Lietuvoje irgi buvo uždrausti, bet dabar apribojimas jau panaikintas.
Kol mes aiškinamės, kenkia – nekenkia, į saloną įžengia vidutinio amžiaus vyras. Jis atsivedė sūnų. Pardavėjas paklausia, kiek vaikinui metų. Tik ką sukako aštuoniolika. „Tada viskas gerai, galima garinti.“ Tėvas nenori, kad sūnus rūkytų „Camel“. Todėl jis perka sūnui elektroninę cigaretę ir įvairių kvapų komplektėlį.
Pardavėjas aiškina elektroninio rūkymo privalumus: „Galėsi rūkyti autobuse, metro, lėktuve ir netgi ligoninėje!“ Vaikinas netiki savo ausimis. „O mokykloje?“ Šis klausimas lieka be atsakymo. Kaip ir daugelio vartotojų klausimas: ar tikrai elektroninis rūkymas yra geras būdas mesti rūkyti?
Plėtra – kone stebuklinga
Mano kvartale pietinėje Romoje per porą mėnesių atsidarė keturi „išgarintojams“ skirti salonai. Visame mieste jie dygsta kaip grybai po lietaus. Ši plėtra glumina. Roma baigia „išgarinti“ tradicines maisto parduotuvėles, bariukus, kepyklėles, ledaines.
Franšizę siūlančios elektroninių cigarečių bendrovės „Ovale“ praėjusių metų apyvarta – 20 milijonų eurų (apie 70 mln. Lt) apyvarta. Keturis kartus daugiau negu 2011 metais.
JAV bankas „Morgan Stanley“ apskaičiavo, kad šįmet amerikiečiai surūkys 1,5 mlrd. tradicinių cigarečių mažiau negu pernai. Jų vietą užims elektroniniai rūkalai. Jeigu elektroninio rūkymo plėtra žygiuos praėjusių metų tempais, viso pasaulio „išgarintojai“ iš tabako bendrovių atims maždaug 14 mlrd. dolerių apyvartos.
„Marlboro“ ir kitos tradicinės tabako milžinės niršta. Ir po truputį pradeda investuoti į e.dūmą.
Italijos pavyzdys rodo: nekaltas elektroninis žaisliukas gali tapti galinga vartojimo mada nepaisant nieko, netgi krizės. Ar Lietuva užsikrės elektroninių cigarečių manija? Priklausys nuo valdžios. Ir nuo mūsų pačių.
