– Apie romus rašoma ne tik labai neigiamai, bet ir labai daug?
– Paskutinio surašymo duomenimis, romų yra tik 0,07 proc. visos Lietuvos gyventojų, o spaudoje apie juos rašoma yra neproporcingai daug. Įdomu tai, kad nors romai gyvena išsibarstę visoje šalyje, rašoma dažniausiai vien apie Kirtimų gyvenvietę, kurioje išties apstu problemų. Kituose miestuose romai gyvena labiau integruotai, tad ir pasakojimai iš ten mus pasiektų visai kitokie, ir tai galbūt padėtų visuomenei labiau su romais apsiprasti bei juos priimti. Gerų pavyzdžių – labai mažai, o juk yra baigusių studijas, muzikuojančių, ūkininkaujančių, ramiai ir gražiai auginančių vaikus šios tautybės žmonių. Pasakykite, kiek mes apie juos žinome?
Užtat daug žinome apie kai kurių iš jų įvykdytus nusikaltimus, priskiriamus visai grupei. Vien išgirdus žodį „čigonas“, daug kam mintyse iškart kyla tokios asociacijos: nenoras dirbti, narkotikų prekyba, vagystės, išviliojimai, o po neseniai nuskambėjusių įvykių – dar ir žudynės. Straipsnius apie juos dažniausiai rasite kriminalų skiltyse. Dominuojantys šaltiniai irgi išduoda turinį – tai teisėsaugos ar policijos pareigūnai, mokesčių inspekcijos atstovai...
Taigi pateikiamas koncentruotas neigiamas vaizdinys apie keliamą žymiai didesnę grėsmę, nei realiai tai įmanoma.
Be to, dažnai rašant apie romus pažeidžiamas draudimas žurnalistui ar viešosios informacijos rengėjui sieti nusikaltimą su įtariamojo priklausymu tam tikrai tautinei grupei. Tautybė ne tik siejama, bet ir akcentuojama antraštėse!
– Dar ir ta pati tautybė turi du pavadinimus – korektiškesnį ir labiau neigiamą?
– Susitikimuose su žurnalistais mane dažnai glumina klausimas – kaip reikia rašyti, ar „romas“, ar „čigonas“. Man tokios diskusijos atrodo beprasmės. Norint galima tiesiog paklausti paties žmogaus, kaip jis nori būti pristatomas. Kur kas svarbiau, kokiame kontekste naudojamas šis žodis! O tas kontekstas – išimtinai neigiamas.
– Dažniausiai į daugelį dalykų galima pažvelgti iš įvairių pusių. O žurnalisto, regis, tai turėtų būti netgi darbas?
– Pavyzdžiui, prisiminkime situaciją, kai Vilniaus savivaldybė ėmėsi griauti Kirtimų taboro namus. Šiuos įvykius žiniasklaida galėjo nušviesti ir visai kitaip. Juk vyko ginčai ir nebuvo aišku, ar savivaldybė apskritai vykdo teisėtus veiksmus, be to, ji akivaizdžiai pažeidė žmogaus teisių standartus ir pan. Vis dėlto žmonių akyse žiniasklaidai padedant ji tapo „teigiama“ puse. O romams kažkodėl negimė gailestis, užuojauta, noras padėti. Jų uždarumas ir atskirtis imti traktuoti kaip grėsmė, o „beglobio“ įvaizdis virto „prašytojo“ įvaizdžiu, sekinančiu valstybę, tampančiu našta visuomenei.
Žinoma, kad žiniasklaida turėjo galios nušviesti įvykius šiek tiek kitoje šviesoje. Pvz., kodėl politikų ar savivaldybės atstovų teiginiai priimami kaip duotybė ir nekvestionuojami? Pasigedau žurnalistų noro atrasti ir parodyti kitą kampą, pateikti skirtingas nuomones, užduoti provokuojančius klausimus. Tuomet ir skaitytojui galbūt įsijungtų raudonos lemputės, kad čia galbūt kažkas ne taip.
– Straipsniuose apie romus ne tik pasigendama antros pozicijos, galinčios paprieštarauti dogmai. Dažnai kai kurios temos išvis nutylimos.
– Tylos diskursas – tai kai kalbama tik apie vienus dalykus, bet nutylimi kiti, ir sukuriamas vaizdas, kad tik tai, apie ką kalbame, yra duotybė. Žiniasklaidoje, pavyzdžiui, nekalbama apie romų švietimo, kitas socialines problemas. Ir tokiu būdu gaunamas labai iškreiptas vaizdas.
Dar viena tendencija apie romus – rašyti apie juos, bet be jų. Net nepasivarginama nuvažiuoti ir pašnekėti su pačiu žmogum. Tarkime, kalbat apie romų vaikų iškritimą iš švietimo sistemos labai reikėtų akcentuoti bendražmogiškąsias vertybes, parodyti problemas iš vidaus, kurių mes galbūt net nesuvokiame. Juk pradinukams gali būti baisu vieniems tamsiu metu eiti į mokyklą, ir nors mokykloje stengiasi, dažnai susiduria su atstūmimu. Dažnai tiek jiems, tiek jų tėvams trūksta ir elementarių socialinių įgūdžių, pvz., laiko suvokimo, dėl ko mums net klausimas nekyla...
– Atlikdama spaudos tyrimus, pastebėjote, kad žurnalistai dažnai išsako stereotipines nuostatas, kartoja jau žinomas nuomones (tarkime, kad „romai patys dėl visko kalti“)?
– Iš tiesų, atliekant tyrimą vieno laikotarpio rėmuose, ypač gerai matosi, kad kai kurios frazės žurnalistų paprasčiausiai kopijuojamos iš vieno straipsnio į kitą. Žinoma, tokiu būdu jos įsodinamos į žmonių sąmonę giliau.
Pavyzdžiui, man įstrigo gan dažnai pasitaikanti frazė apie romes: „Taikydamos psichologinio poveikio priemones...“ Na, lyg ir korektiškai išsireikšta, bet argi ne juokingai? Jei kažkas išviliojo pinigus, gal tiesiog reikėtų būti šiek tiek budresniems, ar ne? Ir kodėl gi tik romai sugeba „taikyti tokias priemones“, kodėl tik jiems priskiriami šie „ypatingi“ sugebėjimai?
– Dažna žiniasklaidos priemonė ar žurnalistas neprisiimtų už šias tendencijas atsakomybės, sakydami, kad tai visuomenės, kuri diktuoja temas, kaltė. Ir jei visuomenė norėtų kitko, jie rašytų kitaip. Tad vėl susiduriame su amžinu klausimu – kas pirmas, višta ar kiaušinis? Ar žiniasklaida – visuomenės nuomonės atspindys, ar – formuotoja?
– Aš manyčiau, kad labiau formuotoja. Tai patvirtina ir tyrimai. Viešieji diskursai neatsiranda iš niekur, jie yra formuojami. Aišku, ryšys abipusis, ir žiniasklaidoje esama atspindėjimo. Kaip bebūtų, tai yra galingas įrankis ar net ginklas, su kuriuo reikėtų elgtis atsakingai.
Nereikia temų „nurašyti“ visuomenei, iš tiesų kokybiškos žiniasklaidos misija parodyti ne vienpusį vaizdą. Kai visuomenei kažkas atrodo labai labai neigiama (arba teigiama), žurnalisto darbas parodyti, kad niekada nėra tik juoda arba balta, o dažniausiai tiesa kažkur per vidurį.
Teko daug važinėti su tyrimais po įvairius miestus, pastebėjau, kad žmonės yra labai išvarginti tos neigiamos informacijos. Ypač kalbant apie apie etninius santykius, žmonės sako, kad kasdieniniame gyvenime tokių konfliktų nėra, kokie vaizduojami žiniasklaidoje. Tarkime, pietryčių Lietuvoje įvairių tautybių kaimynai kuo puikiausiai sugyvena tarpusavy, kalbasi įvairiomis kalbomis ir tiek. Žmonės suvokia, kad problemos yra konstruojamos žiniasklaidos ir politikų iš viršaus.
– Bet sensacijų poreikis irgi diktuoja savas taisykles. Tarkime, autorius dienraščiui pasiūlo pasigilinti kviečiantį straipsnį, pavadintą „Romai – blogi ir taškas?“, tačiau jis publikuojamas su pavadinimu „Kodėl romų vyrai negali dirbti kiemsargiais ir valytojais“. Kaip tai vertinti?
– Iš tiesų, pataikaujant skaitytojui, antraštės dažnai konstruojamos sensacingumo principu, kad sulauktų daugiau „klikų“. Nors straipsnis kvietė pasigilinti į romų socialines problemas, pakeitus antraštę pakito ir emocinis fonas, skaitytojas buvo iš anksto suerzintas ir straipsnis pritraukė visai kitokio susidomėjimo bangą.
Kartais manoma, priemonės pateisina tikslą, ir kad sensacinga antraštė pritrauks daugiau skaitytojų, tačiau šie perskaitę gaus kitokios (pozityvesnės) informacijos, nei galbūt tikėjosi. Mano požiūris į tokias antraštes vienareikšmiškai neigiamas. Patrauklų pavadinimą galima sukurti ir iš teigiamų ar neutralių dalykų. Ne visi žmonės ir paskaito tą turinį įdėmiai. Kam jis pasirodys neįdomus ar per ilgas, bus perskaityta tik antraštė. Ir ji atliks savo darbą.
Tiesa, ir skaitytojas gali rinktis. Norintys gauti gilesnės, analitiškesnės informacijos, gali tiesiog pakeisti žiniasklaidos priemonę. Toje, kuri užsibrėžusi siekti objektyvumo (nors 100 proc. jo niekada nepasieksi), atitinkamai ir antraštės būna kitokios, skaitytojai pritraukiami kitais būdais.
– Neigiamą įvaizdį galima kurti ne tik raštu, bet ir vaizdinėmis priemonėmis?
– Kartais jų poveikis net stipresnis. Tarkime, tekstą apie pabėgėlius dažnai iliustruoja piešinukai, kuriuose stovi tokie juodi vyrai su gobtuvais... Kuriamas grėsmės įvaizdis, nors vaizdas visai nebūtinai atitinka gana neutralų turinį. Romai nuotraukose dažnai vaizduojami rėkiantys, išsižioję, tai kuria grėsmės ir nestabilumo įvaizdį, o cigaretė rankoje pabrėžia svaigalų vartojimą. Kadangi mes menkai pažįstame žydų religiją, pavaizdavus iliustracijoje religingą žydą vėl kuriamas atstumas.
Prisiminkime „Respublikos“ bylą dėl ten publikuotos garsiosios karikatūros, kurioje tariami „gėjus ir žydas“ laiko, suprask – valdo, pasaulį. Žmonės, kurie teisme pasisakė prieš tokius išsišokimus ir antisemitines nuostatas, dažnai buvo nupaveiksluojami išdarkytomis, keistomis mimikomis. Taip buvo kuriamas jų neigiamas, neautoritetingas įvaizdis. Jei niekad nesi to žmogaus matęs ir štai žiūri į jo nuotrauką, klausi savęs – ar jis man kelia pasitikėjimą? Ar į jo žodžius reaguoti su simpatija, ar su atstūmimu? Taigi vaizdu irgi galima puikiai manipuliuoti.
– Ar žiniasklaida, kuri prisidėjo formuojant neigiamas nuostatas į kitataučius, galėtų tą padėtį ir pataisyti?
– Aš tikiu, kad lašas po lašo tikrai galėtų praskiesti vienpusiškai sudėliotą vaizdelį.
Su žydų etnine grupe iš dalies taip ir nutiko. Gerieji pavyzdžiai žiniasklaidoje ir visiškai kitoks kontekstas, straipsnių tonas atnešė realius pokyčius. Tyrimai rodo, kad jei su žydais kaimynystėje prieš dvylika metų nenorėjo gyventi trečdalis žmonių, tai dabar – tik maždaug dešimtadalis.
– Kas galėjo turėti tam įtakos?
Prieš dešimtmetį žydų tautos įvaizdis žiniasklaidoje buvo stereotipizuojamas, pabrėžiamos tam tikros charakterio savybės ir priskiriamos visai grupei (suktumas, gobšumas, konfliktiškumas). Tačiau 2014–2015 m. žiniasklaidos diskursas jų atžvilgiu jau buvo pakitęs.
Įtakos tam galėjo turėti keli veiksniai. Pirma – aiški ir tvirta valstybės pozicija priėmus žydų turto restitucijos įstatymą. Taigi valstybės ir politikų tonas pakito, yra tvirtas ir neginčijamas: už žydų religinių bendruomenių nekilnojamą turtą turi būti kompensuota ir taškas. Taip pat valstybė prisiima atsakomybę už žydų kapų sutvarkymą ir išsaugojimą. Tokia aiški pozicija, manau, ir neleidžia kilti bangoms ir spekuliacijoms žiniasklaidoje.
Antra – daug lėmė plėtojami ir šylantys tarpvalstybiniai Lietuvos ir Izraelio santykiai. Jei jie būtų įtempti, kaip kad darbartiniai mūsų santykiai su Rusija, nori nenori tai atsiliepia ir tos tautybės žmonių stereotipizavimu.
Trečia – labai aktyvi žydų bendruomenės lyderių pozicija ir dalyvavimas visuomenės gyvenime. Žydų bendruomenės atstovai patys neretai inicijuoja kalbėjimą apie jiems aktualius dalykus.
To pasekmė: dabar dažniausiai žydai minimi straipsniuose apie Holokaustą, daug dėmesio sulaukia tekstai apie kultūrinį paveldą, bendrus lietuvių-žydų istorijos klausimus. Bendras tonas ir vertinimai pozityvūs, neužgaulūs, paremti ekspertų ir pačių žydų, išgyvenusių Holokaustą arba nacių-sovietų represijas, pasisakymais. Jei romų atžvilgiu žodį perima kriminalinių institucijų atstovai, tai rašant apie žydus problemos komentuojamos iš tiesų aukščiausio lygio vadovų ir institucijų, taip pat mokslininkų.
Taigi žydų etninė grupė nebėra vaizduojama kaip kelianti grėsmę visuomenei, mąžta stereotipų, priešingai – vis dažniau diskutuojama apie antisemitizmą, neapykantos paplitimą šiuolaikinėje visuomenėje.
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje paruošimas ir viešinimas“. Projektą remia EVZ fondas ir Geros valios fondas.
