Ir galiausiai kyla natūralus klausimas, kodėl lietuviškos kabutės yra kitokios, nei visur kitur. Iš tiesų, nesame jau tokie ir išskirtiniai. Manytina, kad dabar vartojamos lietuviškos kabutės – Mažosios Lietuvos rašto tradicijos palikimas. XIX a., kai knygos buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje, ten buvo naudojama vokiška spausdinimo įranga. Vadinasi, lietuvių ir vokiečių kabutės – tokios pat. Jos buvo vartojamos pirmajame „Aušros“ numeryje jau 1883 m.
„Ars libri“ kalbos redaktorių praktika rodo, kad kabutės yra vienas iš labiausiai ignoruojamų skyrybos ženklų – jeigu ir vartojamos, tai dažniausiai netaisyklingai. Visgi aprašyti pavyzdžiai įrodo, kad kabutės nuvertinamos be reikalo: norint komunikuoti be nesklandumų, reikia savo kalbą išbaigti iki paskutinio taško ir iki paskutinės kabutės. Tuomet atrodysime geresni ir sau, ir kitiems.
Keletas įsidėmėtinų kabučių vartojimo rekomendacijų:
- labai retai kada rašomos dvigubos kabutės, kaip ir du kableliai, jos susilieja į vieną, pvz., V. Tutkus teigė: „aš jau žinojau, kad bus pasirinktas „Boxer“.
- tam tikrais atvejais vietoj kabučių gali būti naudojamas grafinis išskyrimas, rašoma visomis didžiosiomis raidėmis arba dažniausiai – kursyvas,
- nereikėtų vartoti ir kabučių, ir kursyvo vienu metu,
- antraštėse cituojant ar perfrazuojant autoriaus mintis, rekomenduojama kabučių nerašyti, pvz., M. Raduljicos logika: nežaidėme gerai, nes arenoje šalta, o suomiai pratę prie šalčio.
