Parlamentarai nusiteikę nepritarti Aplinkos ministerijos siekiui leisti gyventojams, kurių vandens tiekėjas dėl finansinių problemų nebegalės vykdyti įsipareigojimų, garantinio tiekimo paslaugas teikti tik regione veikiančiai didžiausiai įmonei.
Seimas pirmadienį po svarstymo pritarė reformą numatančioms Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo pataisoms: už balsavo 71 parlamentaras, trys buvo prieš, o 38 susilaikė. Galutinis balsavimas numatytas vėliau.
Konservatoriaus Edmundo Pupinio teigimu, pertvarka vandentvarkos ūkyje yra gyvybiškai reikalinga.
„Atėjo momentas, kai tikrai turime priimti kažkokius sprendimus (...) norint kažkiek palaikyti vandentvarkos įmonių gyvybingumą, ypač mažųjų. (...) Nepalaikius tų nutolusių regionų iš esmės ten ateisime į tam tikrą situaciją, kai apskritai vandens tiekimas gali būti labai problematiškas. (...) Kai kurios įmonės negali išgyventi ir tokiu būdu galime prieiti tokį momentą, kai iš tikrųjų ten kainos dar labiau didės“, – Seimo posėdyje kalbėjo parlamentaras.
Aplinkos ministras Simonas Gentvilas pabrėžė, kad „šiandien yra kritiška judėti į priekį, nes vandentvarkos įmonės neturės Kalėdoms išmokėti atlyginimų“.
„Prognozuojame, kad absoliuti dauguma įmonių susitvarkys su savo ūkiais ir ypač per šitą energetinę krizę galės atsinaujinti, nes įstatyme įdedame tarifo atnaujinimo galimybę, energetiniams kaštams padidėjus 30 proc. iš karto. Jau šiandien matome, kad yra įmonių, kurios geranoriškai nori apsijungti. Pavyzdžiui, „Neringos vandenys“ nori jungtis prie „Klaipėdos vandenų“ ir jau šiandien vyksta diskusijos. „Pagėgių vandenys“ turi diskusiją su „Tauragės vandenimis“. Vyksta diskusija dėl „Kalvarijų vandenų“ ir „Sūduvos vandenų“, – vardijo ministras.
Lygindamas Lietuvos ir Estijos padėtį S.Gentvilas tvirtino, kad estai Lietuvą aplenkė: Estijoje yra 150 bendrovių, o Lietuvoje 62.
„Ir Lietuvoje galima turėti. Svarbu sutvarkyti įmonių kainodarą, kad įmonės galėtų ir investuoti į plėtrą, prijungti tiek nuotekų sistemas, centralizuotai gyventojus tankesniuose regionuose, tiek investuoti į vienkiemius, galbūt išsimokėtinai, bet įmonės to nėra pajėgos padaryti, kol nesutvarkyta kainodara“, – kalbėjo S.Gentvilas.
Pasak jo, estai į savo vandentvarkos sistemą investavo tiek pat, kiek Lietuva, – beveik 1 mlrd. eurų europinių lėšų, ir susitvarkė: „Mums reikia investuoti dar 2,5 mlrd. eurų ir tie pinigai turi ateiti iš abonentų“.
„Estijoje visi miestų ir miestelių gyventojai turi centralizuotą vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą, o Lietuvoje penktadalis miestų ir miestelių gyventojų neturi centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens ir ketvirtadalis miesto nuotekų netvarko“, – aiškino ministras.
S.Gentvilo teigimu, visos Lietuvos vandentvarkos įmonės šiemet yra nuostolingos, o Estijoje rentabilios.
Įstatymo pataisomis siūloma leisti įmonėms susijungti, o jeigu bendrovės nebegalėtų tiekti vartotojams vandens, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) nustatytų garantinį tiekimą.
Jungiant įmones norima išvengti galimo jų bankroto.
Socialdemokratas Eugenijus Sabutis siūlė kurti specialų fondą, į kurį patektų garantiniam vandens tiekėjui kitų įmonių mokamos įmokos. Projekte numatoma, kad vandens tiekimo įmonės VERT paskirtam garantiniam vandens tiekėjui per metus turėtų sumokėti 2 proc. pajamų.
Tokių garantinių tiekėjų galėtų būti ne tik kiekviename šalies regione po vieną, kaip siūlė Aplinkos ministerija, o ir daugiau.
Seimas pritarė E.Pupinio pataisai, kuria jis pasiūlė leisti VERT paskirti garantiniu tiekėju nebūtinai tą įmonę, kuri veikia regione. Už balsavo 57 Seimo nariai, prieš buvo 15, o susilaikė 33.
„Kai kurios apskričių centruose esančios įmonės nėra stiprios“, – teigė E.Pupinis.
Socialdemokratas Gintautas Paluckas siūlė „pasaugoti“ tas regionų įmones, kurios, anot jo, galbūt nėra tokios stiprios, kad galėtų atlikti garantinio tiekimo funkciją.
Jis taip pat pabrėžė, kad atsisakius regioninių skirstymų ir apribojimų galėtų jungtis ir kelių regionų įmonės.
Tačiau konservatorių frakcijos narys Bronius Matelis prognozavo, kad tokiu būdu vieno regiono problemos būtų „užmetamos Klaipėdai ar Vilniui“, užuot jas sprendžiant tame pačiame regione.
„Taip vienos savivaldybės numes savo bėdas kitoms“, – svarstė parlamentaras.
Garantiniai tiekėjai turėtų atitikti kai kuriuos kriterijus, įrodančius, kad įmonė yra pajėgiausia ir efektyviausia vandens tiekėja. Seimas taip pat pritarė E.Pupinio pataisai, kuri iš kriterijų sąrašo leidžia išbraukti reikalavimą, kad garantiniu tiekėju būtų tik didžiausias geriamojo vandens pardavėjas regione.
Tai reiškia, kad dabar juo galėtų būti bet kuris reikalavimus atitinkantis tiekėjas.
Seimas taip pat pritarė trečiai E.Pupinio pataisai, kuri leistų garantiniam vandens tiekėjui administruoti tik tas įmones, kurių apyvarta negalėtų viršyti 10 proc. garantinio tiekėjo metinės apyvartos.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkės Aistės Gedvilienės teigimu, vandens tiekėjų metinė apyvarta kinta, todėl siūlomas modelis neužtikrintų garantinių paslaugų.
S.Gentvilo teigimu, su finansiniais sunkumais susidūrusios įmonės licencijų netektų po 2,5 metų neveikimo.
„Jeigu vadovai arba savivaldybė to nedaro (neinvestuoja į geresnių geriamojo vandens ir vandenvalos paslaugų teikimą – BNS) metai iš metų, turime gyventojus apginti, prijungti juos prie nuotekų tvarkymo tinklų, prijungti prie geriamojo vandens tiekimo“, – kalbėjo ministras.
Be to, pakeitimais siūloma įtvirtinti naują geriamojo vandens kainodarą: VERT įmonių prašymu koreguotų paslaugos kainas, jeigu elektros bei dujų kainos keistųsi 30 proc. į vieną ar kitą pusę.
Dabar geriamojo vandens kainos peržiūrimos du kartus per metus – sausį ir liepą.
