„Šeimos ūkis pas mus“
„Šeimos ūkis pas mus“, – šypsosi Saulius Stirna, kviesdamas užeiti į nedidelį kambariuką, prisišliejusį prie ūkinių pastatų, kuriame šilta, stovi keli kompiuteriai, galima išgerti arbatos.
Ūkininko veidą puošia plati šypsena, nors orai vėl kiša koją – tą dieną, kai lankėmės ūkyje, ryte jis su pagalbininkais bandė arti laukus, tačiau vėl pradėjo lyti ir teko darbą atidėti kitam kartui. Lapkritis jau ėjo į pabaigą ir žemės ūkio darbams tikrai buvo ne pats geriausias laikas.
Vis dėlto Saulius blogais orais šiais metais, kai ne vienas Lietuvos ūkininkas nesugebėjo išsikulti javų ir juos tinkamai paruošti pardavimui, nesiskundžia. Kaip sako, labiausiai pasiteisino rizika pasinaudojus Europos Sąjungos parama įsigyti dar vieną kombainą – viską iškulti pavyko „su pirmais lašais“. „Kitais metais bus daug blogiau“, – tikina ūkininkas, sakydamas, kad šlapia, žiemkenčių pasėta mažiau, nei planuota, jie sudygo vėlai, vargani, todėl „rezultato gerai nebus“. O ir pavasario sėjai laukai tinkamai neparuošti.
„Kaip sakom mes, žemdirbiai, „čiaudom“ nuo tos paramos, bet jeigu ne europinė parama, mūsų ūkiai būtų dugne. Matau, kurie ūkininkai naudojosi, nebijojo, protingai rizikavo, šiandien turi klestinčius ūkius. Tiems, kurie bijojo, stebėjo kaimynus, traukinys nuvažiavo, dabar bando pasivyti, keiksnoja ir valdžią, ir ministrą, ir tą patį kaimyną. Europiniai fondai mums tikrai naudos davė“, – sakė S.Stirna.
Ūkyje dirba 9 žmonės, tačiau per rugiapjūtę į pagalbą skubėjo ir namiškiai: Klaipėdoje gyvenanti vyriausioji dukra Monika bei mažoji, vos devynerių pagrandukė Austėja. Ūkininkas sako, kad ji jau tikra pagalbininkė – sveria grūdus gabenančius sunkvežimius, viską kruopščiai užrašinėjo. „Ūkyje reikia savo žmogaus. Ar sumaišys, ar ką. Tu pats kitaip jautiesi atsakingas“, – įsitikinęs S.Stirna.
Galvijai – dukros
Jauniausioji jo dukra turi ūkyje ir kitą pareigą – ji galvoja visiems naujai atsivestiems veršiukams vardus. O čia galioja sava sistema: mažojo vardas turi prasidėti ta pačia raide, kaip ir jo tėvo. Štai jauniausias bandos atstovas tapo Somaliu.
Galvijus ūkyje augina S.Stirnos dukra Kristina. Kaip sako Saulius, „čia dukros hobis“, bet pabrėžia ir tai, kad turint gyvulių žmones samdyti ir jiems duoti darbo gali ištisus metus, kitaip pavasarį liksi be pagalbininkų.
A.Stulginskio universitete Kaune tebestudijuojanti Kristina prisipažįsta kol kas gyvenanti tarp Kauno ir Elektrėnų, tačiau savo ateitį matanti ūkyje. „Kai čia atvažiuoju, kelias valandas pabūnu prižiūrėdama gyvulius, širdis atsigauna. Man nesuprantami draugų pasakymai, kad štai aš neturiu laisvo laiko. Bet man ir nereikia, aš čia geriausiai jaučiuosi“, – vaikščiodama po galvijų fermą juokiasi Kristina.
Jos bandoje – 52 galvijai. Karvės, buliai, jaunikliai. Pieninių karvių Kristina nelaiko, tik mėsinius galvijus. Kaip pati sako, banda per maža, reikėtų ją didinti bent iki 100, tuomet labiau apsimokėtų. „Ganyklų tinkamų yra, o priežiūros ne itin daugiau ir reikėtų“, – pasakoja mergina.
Mėsa keliauja vietiniams perdirbėjams. „Kaina lyg ir nieko – galima gyventi. Bet juokingi pinigai, kai gauni už bulių 1300 eurų, o parduodi dešimt, tai kaip tokiam ūkiui išsilaikyti? Jeigu turėtume vien veislininkystės ūkį, parduotuvę, gal kaina geresnė būtų. Bet mąstant apie ateitį, reikia galvoti apie mėsos perdirbimą, gal savo ką nors galvoti“, – kalbėjo Kristina.
Jeigu karvių bus auginama daugiau, tada gal bus galima tikėtis ir pelno, nes kol kas, kaip sako S.Stirna, „gyvuliai neša apvalų nulį“, tiek kad žmonės žiemą turi darbo, sau užsidirba, o atėjus pavasariui prasideda kiti darbai.
Fermoje įrengtos stebėjimo kameros, kaip sako S.Stirna, kad galima būtų matyti, kada karvės veršiuojasi, laiku spėti su pagalba. Šalia karvių fermoje gyvena ir apie 180 avių.
Pirmas servisas Vievyje
Seni, apdegę pastatai Vievyje per pusantrų metų tapo moderniu autoservisu, kuriame šeimininkauja tėvas ir sūnus Šumskai. Gintaras Šumskas sako, kad jis kol kas labiau statybomis užsiima, mašinas remontuoja sūnus.
„Šiemet nusipirkome stakles padangoms montuoti, tai sūnus pats dirbo nuo ryto iki vakaro, niekam nedavė, kad nesulaužytų“, – juokiasi G.Šumskas, vedžiodamas po patalpas ir rodydamas, kur ką jau turi, kur ko dar trūksta, ką jau suplanavęs pasidaryti.
Kažkada šioje vietoje veikė „Lietkoopsąjungos“ sandėliai, paskui privatizuoti, perparduoti, dalis pastatų sudegė. „Nupirkau visą apleistą teritoriją, po truputį bandom prikelti, – vedžiodamas po savo valdas pasakoja Gintaras. – Vievyje nėra jokio serviso, automobilių centro, garažėliai tik – kaip visoje Lietuvoje. Žmonės važiuoja, nes mato, kaip dirbam.“
„Vievio autocentro“ komplekse – ir remonto dirbtuvės, ir plovykla, ir detalių parduotuvė. G.Šumskas pasakoja kažkada dirbęs elektromechaniku, paskui apie 25 metus vertėsi automobilių pardavimo verslu.
„Kaip seksis verslui, galima bus spręsti po kelerių metų. Bet iš pelenų pakelta visa teritorija. Vievyje tokio komplekso nebuvo, o tai juk šeimos verslas“, – apie dar tik bandančią įsitvirtinti įmonę kalba Elektrėnų savivaldybės administracijos direktorius Virgilijus Pruskas.
Gintaras linksi galva – ir Vakarų Europoje tokia veikla besiverčiančios įmonės yra dažniausiai šeimos verslas. „Žmona atvažiuoja, daug padeda, seka viską. Greičiausia nuo Naujų metų ir žmoną įdarbinsiu kaip vadybininkę. Lietuvoje einam prie šeimos verslų – jau nueita seniai, čia tik mes dar nepagavom“, – sako G.Šumskas.
Klientų, anot serviso savininko, netrūksta – norintieji patekti privalo registruoti, 2-3 dienas palaukti. Visi jie vietiniai. O ir kainos draugiškos vietiniams. Tarkim, pasikeisti padangas šį rudenį čia kainavo 22 eurus.
Šiuo metu įmonėje dirba 6-7 žmonės, G.Šumskas tikisi, kad iš viso bus įkurta 10 darbo vietų.
