„Baltic Hydroenergy“ – tarptautinė įmonė, nuo 2002 m. gaminanti elektros energiją naudodama Lietuvos užtvankų vandenį. Pakruojo r. Dvariūkų užtvankoje 2016 m. balandžio 23 d. įvyko avarija: sulūžo vienas iš keturių hidrotechninio statinio vandens uždorių. Vanduo galinga srove ėmė veržtis į Mūšos žemupį, o užtvankoje upės lygis sparčiai žemėjo. Mažiau nei per parą vanduo nuseko du metrus.
Avarija įvyko šeštadienio pavakarę, ją pamatė budintis „Baltic Hydroenergy“ darbuotojas. Jis nedelsdamas informavo apie įvykį, ir įmonė mobilizavo pajėgas. Operatyviai pastatyta laikinoji užtvara sustabdė vandens ištekėjimą, o praėjus vienai dienai vandens lygis buvo pilnai atstatytas.
Vis dėlto šios pora dienų tapo lemtingos upės lydekų populiacijai. Pavasarį neršiančios žuvys jau buvo sudėjusios ikrų dėtis, kurios, nusekus vandeniui, atsidūrė sausumoje. Aplinkosaugininkų teigimu, iš šių ikrų dėčių būtų išgyvenę maždaug 7 000 suaugusių lydekų, o jų netektis, pavertus pinigine išraiška, siekė 1 mln. eurų. Buvo paskelbta, kad hidroelektrinę valdanti bendrovė privalės sumokėti ir dėl nukritusio upės lygio gamtai padarytą žalą – 139 000 eurų.
Nepaprastos aplinkybės
Į tyrimą nuo pat pradžių įsitraukė draudimo bendrovė „If“, draudusi „Baltic Hydroenergy“ civilinę atsakomybę. Kruopščiai išanalizavę visas aplinkybes, draudikai suprato, kad jų klientas atsidūrė ne tik nepavydėtinoje, bet ir nevisiškai sąžiningoje situacijoje. Kodėl?
„Pirmiausia, trūkęs vandens uždoris buvo statytas dar 1982 m., pagal tuo metu galiojusius standartus. Ekspertai nustatė, kad avarija įvyko būtent dėl klaidų, padarytų projektavimo ir statybos etape. Vadinasi, mūsų klientas neatliko jokių aktyvių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo lemti tą avariją. Be to, „Baltic Hydroenergy“ nebuvo jų savininkė – infrastruktūrą su vandens telkiniu iš valstybės ji nuomojosi“, – komentuoja Audrius Smaliukas, „If“ Žalų departamento vadovas.
Draudikams nepasirodė teisingas ir gamtos ištekliams – žuvų populiacijai – padarytos žalos įvertinimas. Pagal oficialius gamtosaugininkų skaičiavimus už vieną prarastą lydeką „Baltic Hydroenergy“ privalėjo sumokėti maždaug 163 eurus. Tokia skaičiavimo metodika, pritaikyta tyčia veikiantiems asmenims, pavyzdžiui, brakonieriams, atrodytų pateisinama, nes piktybinius kaltininkus siekiama nubausti, ne tik priversti atlyginti padarytą žalą. Vis dėlto šiuo atveju ne tik tyčios, bet ir tiesioginės kliento kaltės nebuvo.
„Tačiau nei mes, nei mūsų klientas neginčijo fakto, kad žala tikrai padaryta. Nukentėjo ypač jautrus objektas – gamta. Tokiu atveju kyla griežta civilinė atsakomybė, kitaip dar vadinama atsakomybe be kaltės. Be to, užtvanka yra ypatingas statinys, laikomas didelio pavojaus šaltiniu, iš jo valdytojo reikalaujama visapusiško atsakingumo. Atsižvelgdami į visas objektyvias aplinkybes, priėjome išvadą, kad teisingiausia šioje situacijoje būtų teorinius žalos dydžio skaičiavimus pakeisti į žalos atlyginimą atkuriant per avariją pažeistą gamtos komponentą. Kitaip tariant – atkurti nukentėjusią lydekų populiaciją“, – aiškina A. Smaliukas. Buvo suburta bendra „If“ ir „Baltic Hydroenergy“ specialistų komanda ir nuspręsta eiti šiuo keliu.
Rizika pasiteisino
Draudimo bendrovės samdyti ichtiologai, nuvykę į vietą, kruopščiai išanalizavo lydekų ikrų nuostolius ir konstatavo, kad dėl avarijos prarasta maždaug 5 300 lydekų – tiek iš ikrų išsiritusių žuvų būtų išgyvenusios iki reprodukcinio amžiaus. Kad būtų atlyginta žala, jie rekomendavo įžuvinti vandens telkinį paaugintomis lydekomis ir tai padaryti per trejus metus, kad būtų išskaidyta nepalankių gamtos sąlygų rizika.
Kai pirmosios instancijos teismas ėmė nagrinėti bylą, „Baltic Hydroenergy“ kartu su „If“ jau dvejus metus vykdė įžuvinimo programą. Į Mūšos upę buvo išleista du trečdaliai iš 33 100 jaunų lydekų – toks kiekis, aplinkosaugininkų teigimu, padėtų atkurti prarastą žuvų populiaciją.
„Tam tikra prasme, žinoma, rizikavome kvestionuodami žalos atlyginimo būdą. Valstybės pozicija tuo metu buvo reikalauti teorinio žalos atlyginimo – teismui pateiktas 139 000 eurų ieškinys. Nepalankiai susiklosčius scenarijui, būtume turėję padengti ir ieškinį, ir kaštus už įžuvinimą. Bet tikėjomės, kad teismas atsižvelgs į dėl įžuvinimo patirtas išlaidas ir bent jau įskaitys jas į teorinės žalos atlyginimą“, – dėsto „If“ Žalų departamento vadovas.
Anot jo, teismas priėmė saliamonišką sprendimą: pripažino, kad pasirinktas žalos atlyginimo būdas yra galimas ir visiškai priimtinas, nes „patikimais įrodymais paneigtas teoriškai paskaičiuotas nuostolių dydis“. Atsakovą teismas įpareigojo pabaigti pradėtą įžuvinimo programą.
Kai į telkinį buvo suleista paskutinė lydekų partija ir teismui išsiųsti tai patvirtinantys dokumentai, byla buvo baigta. Faktinės patirtos išlaidos nuo teoriškai suskaičiuoto žalos dydžio skyrėsi maždaug 20 kartų.
Laimėjo visi
Anot A.Smaliuko, sėkmingą bylos baigtį nulėmė itin glaudus bendradarbiavimas su klientu ir vaidmenų pasidalijimas, intensyvi tarpusavio komunikacija ir pasitikėjimas. Prisidėjo ir tinkamų partnerių įtraukimas (draudimo bendrovė surado gamtosaugos ekspertus, samdė advokatą), taip pat proaktyvūs veiksmai ir kūrybiškas požiūris. Visa tai padėjo išspręsti nemenkus iššūkius susidūrus su ypač jautria situacija, viešojoje erdvėje sulaukusia didelio atgarsio, ir nepaprastu oponentu – valstybe.
Vis dėlto, kaip pabrėžia „If“ atstovas, šioje situacijoje laimėjo ne tik draudimo bendrovė ir jos klientas.
„Manau, tai buvo win-win sprendimas visoms šalims. Pasirinkome tikslingą kelią – atlyginti gamtai padarytą žalą tiesiogiai, atkuriant tai, kas sugadinta, o ne per finansines kompensacijas. Be abejo, ne visada šis kelias tinkamas ir ne visada juo galima eiti, dažniausiai žalai atlyginti reikalingi teoriniai skaičiavimai. Vis dėlto šiuo atveju ir mes, ir mūsų klientas manėme, kad taip elgtis yra teisingiausia. Ir neklydome“, – tikina A.Smaliukas.
Gamtosaugos ekspertų vertinimu, šiandien lydekos biomasė Dvariukų tvenkinyje, palyginti su 2014 m., padidėjusi beveik 2 kartus, o produkcija – beveik 4 kartus. Smarkiai pagerėjo ir bendra išteklių būklė. Anksčiau tvenkinyje dominavo tik vienos rūšies žuvys – sidabriniai karosai, kurie tuo metu sudarė net 75 proc. bendros visų vertingų žuvų rūšių produkcijos. Šiuo metu karosų ištekliai yra smarkiai sumažėję, tačiau išaugo lynų, o ypač lydekų biomasė ir produkcija, žuvų bendrija tapo kur kas geriau subalansuota.
Naujame „If“ biure Vilniuje, Narbuto gatvėje, visi susitikimų kambariai turi įsimintinų draudžiamųjų įvykių pavadinimus. Tarp jų yra ir „Lydekų kambarys“. Kaip prisiminimas, kad draudimo išmoka gali būti „išmokėta“ ne vien eurais, o „If“ bus šalia, kad ir su kokiais neįprastais įvykiais tektų susidurti.
