– „Devbridge“ dirbi jau beveik penkerius metus, dvejus iš jų – Čikagoje. Kaip atrodė tavo karjeros kelias ir ar sunku buvo apsispręsti išvykti bei pasiruošti permainoms?
– Karjera „Devbridge“ susidėliojo gana natūraliai. Kelią pradėjau vyresniosios testavimo inžinierės pozicijoje. Tuo metu Vilniaus padalinyje dirbo kiek daugiau nei 20 darbuotojų, pusė jų – projekte, prie kurio prisijungiau. Dirbome prie teisininkams skirto produkto, kurio tikslas – palengvinti įkalčių paiešką skaitmeniniuose dokumentuose. Augant projekto sudėtingumui ir komandai, keitėsi ir mano atsakomybės. Iš pradžių tapau atsakinga už produkto testavimo strategiją, praktikų brandą ir vientisumą, vėliau prisiėmiau atsakomybę už projekto rezultatus ne tik testavimo srityje. Taip šalia inžinerinių galvosūkių atsirado projekto valdymo iššūkiai. Manau, kad ši patirtis paskatino pervertinti sau keliamus profesinius tikslus – vadovų palaikymas ir pasitikėjimas bei pasiekti rezultatai tapo įrodymu, kad galiu daugiau, nei turėjau drąsos pamėginti anksčiau. Pradėjome derinti galimybę man persikelti į Čikagą, kur galėčiau įgyti daugiau patirties projektų valdyme. Nebuvo sunku apsispręsti ar pasiruošti. Neišvykau į nežinią – pasikeitimas atrodė kaip natūralus kitas žingsnis.
– Kokios užduotys ir pokyčiai laukė Čikagoje? Kaip pavyko prisitaikyti prie naujos aplinkos?
– Kai išvykau į Čikagą, vienas iš kardinalių asmeninių pokyčių, kad iš pamiegoti mėgusios pelėdos tapau tikrų tikriausiu vyturiu. Dėl laiko juostų skirtumo darbo dieną stengiuosi pradėti anksti – daugiau laiko bendradarbiavimui su kolegomis Lietuvoje. Jau įpratau ir man net labai patinka šis pasikeitimas. Pasikeitė ir darbo pobūdis – anksčiau į projektą įsitraukdavau, kai jau buvo aišku, ką ir kaip gaminsim, o dabar dalis mano darbo yra įsitikinti, kad tai, ką klientas nori įgyvendinti, yra teisingas ir geriausias sprendimas jo verslo problemai išspręsti. Dabar į projektą esu įsitraukusi nuo pirmųjų žingsnių – projekto tikslų išsikėlimo, biudžeto ir komandos dydžio formavimo plano – iki kasdienių problemų sprendimo ar kliento lūkesčių suvaldymo projekto eigoje. Savo tiesiogine atsakomybe laikau du dalykus – projekto komandos gerovę ir projekto tikslų įgyvendinimą. Manau, kad kuo sudėtingesnis projektas, tuo svarbesnė komandos darna. Džiaugiuosi, galėdama dalytis žiniomis ir prisidėti prie komandos augimo. Sunku pasiekti finišą, jeigu ne visi sėdintys valtyje irkluoja į tą pačią pusę.
– Kas paskatino susidomėti informacinėmis technologijomis?
Giminėje pas mus buvo dvi ryškios profesinės linijos – arba „tiksliukai“ ,arba muzikantai. Vaikystėje pabandžiau abiejų – baigiau muzikos mokyklą, tačiau pandoros skrynią atidarė dėdės dovanotas pirmasis kompiuteris. Pamenu baltą pavydą kaimyno Windows 98, nes pas mane tuo metu buvo tik 95-ieji. Į tą kompiuterį dėdė įrašė daug seno roko ir įvairiausių žaidimų, to ir užteko. Kadangi buvau smalsus ir užsispyręs vaikas, iš karto užsikabinau ir pradėjau aktyviai domėtis, kaip veikia įvairiausi dalykai. Pamenu, kad tuo metu dar naudojomės Dial-up internetu su tais juokingais prisijungimo garsais – esu gavusi nemažai pylos, nes kol „kabodavau“ internete, niekas negalėdavo prisiskambinti į mūsų laidinį telefoną. Mokykloje ypač sekėsi ir labai mėgau matematiką, fiziką ir informatiką, tad baigusi Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją galiausiai apsisprendžiau studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete Technomatematiką.
– Esi sukaupusi jau daugiau nei dešimt metų profesinės patirties. Kaip atsidūrei IT srityje?
– Esu girdėjusi iš kolegų, kad tėvai sakydavo, jog iš „žaidimų duonos nevalgysi“ – mano tėvai taip nesakė, bet esu geras pavyzdys, kad man šitas posakis negalioja. Kiek save prisimenu, mėgau ir iki šiol mėgstu kompiuterinius žaidimus. Turėjau draugų, kurie aktyviai dirbo su internetinių žaidimų projektais, vienas jų pasiūlė prisijungti prie jo komandos. Tuo metu tai buvo vienas populiariausių MMORPG (angl. massively multiplayer online role-playing game) serverių Lietuvoje. Kai turi kelis tūkstančius žaidėjų viename serveryje, tenka daug ko išmokti – nuo bendravimo su skirtingais žmonėmis, laiko valdymo, jau nekalbant apie profesines atsakomybes ir pareigas.
Galbūt dėl to, kad buvau atsakinga ir neleidau darbui paveikti mokslų rezultatų, o galbūt todėl, kad matė mano užsidegimą, tėvai visada palaikė įvairius mano „užklasinius“ nuotykius. Mokyklą baigiau su pagyrimu ir nuoširdžiai nežinojau, ką rinktis studijuoti. Esu dėkinga tėčiui, kad užuot davęs konkrečius atsakymus, patarė prisiimti atsakomybę už didelius sprendimus pačiai – sakė „rinkis ką tik nori, svarbiausia, kad būtum laiminga“. Studijų kryptį rinkausi tokią, kuri apjungtų mano pomėgius, nutariau, kad anksčiau ar vėliau tikras pašaukimas pasirodys pats. Studijuodama Vilniuje dirbau prie įvairių internetinių žaidimų projektų iki pat trečiojo kurso. Vėliau informacinių technologijų dėstytoja pasiūlė išbandyti testavimo sritį – taip atsidūriau vienos žinomų IT įmonių praktikantų programoje. Ten įgijau vertingos patirties ir vėliau išėjau dirbti į vieno didžiausių bankų IT padalinį.
– Kaip sekėsi derinti studijas ir darbus? Kas buvo sudėtingiausia?
– Didžiausias iššūkis buvo rasti laiko visoms veikloms, neapleidžiant studijų. Taip pat, manau, kad su stereotipais vienaip ar kitaip susiduriame kiekvienas. Yra tekę ne kartą pakovoti už tai, kad mane vertintų už kompetenciją, tačiau priešingai, nei dažnam atrodo – ne dėl lyties ar dėl to, kad IT „vyriška“ profesija. Daug dažniau tekdavo įdėti papildomų pastangų, kad pavyktų užsitarnauti kolegų pagarbą ir pasitikėjimą dėl jauno amžiaus. Šiose situacijose išmokau kelių dalykų – argumentuoti ir kovoti už savo nuomonę, kantrybės bei nenuleisti rankų, net jeigu atrodo, kad aplinkybės nėra sąžiningos. O svarbiausia, tai niekada nestatyti sau barjerų tik todėl, kad kažkas kitas tavimi netiki.
Į „Devbridge“ atėjau jau sukaupusi įvairių patirčių, gal kiek ir nudegusi, tačiau radau komandą, organizaciją, kuri atitiko mano vertybes ir leido man sėkmingai kilti karjeros laiptais. Už tai tikrai esu labai dėkinga.
– „Devbridge“ per penkerius metus užaugai iki aukščiausio lygmens vadovės, kuri dirba su vienais iš reikšmingiausių organizacijos projektų. Ar savo karjeros kelią toliau matai JAV, ar vis dėlto pasiilgai Lietuvos bei pasvarstai galbūt ir vėl sugrįžti dirbti čia, Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje?
– Šiuo metu džiaugiuosi etapu Čikagoje – smagu dirbti tarpkultūrinėje komandoje, džiaugiuosi patobulėjusi profesinėje srityje, vis dar randu ką naujo išmokti. Aišku, labai pasiilgstu Lietuvos, ypač mamos šaltibarščių ir arbatos vakarų bei pokalbių iki ryto su tėčiu. Anksčiau į Lietuvą sugrįždavau bent du kartus per metus, tačiau per pandemiją tai tapo neįmanoma. Nors Amerikoje yra tikrai puikios galimybės keliauti, daug gražios gamtos, geros sąlygos gyventi, tačiau yra bent viena sritis, kur Vilnius perspjauna Čikagą – tai smėlio tinklinio arenos, kur vasara trunka visus metus. Čikagoje tinklinio sezonas gerokai trumpesnis. Gal nebūtinai dėl tinklinio, bet yra ir daugiau priežasčių grįžti į savo mėgstamą Vilnių. Tik dar ne šiemet.
