Iš senelio paveldėtą Trakų rajono Tolkiškių kaime esančią dūminę pirtį vyras pirmąkart įdarbino būdamas 20-ties ir tuo verčiasi jau 13 metų. Tiesa, „verčiasi“ šiuo atveju nėra tikslus žodis – pats Karolis tai vadina gyvenimo būdu.
K.Mikučionis – profesionalus masažuotojas, tačiau savo amatą jis pritaiko ir pirtyje, tiek perdamas vantomis, tiek atlikdamas vytelių masažą.
Šalia senovinės dūminės pirties stovi namas, kuriame gali pernakvoti poilsiautojai. „Pirtis paveldėta, o viskas ką matote, yra mano kūryba. Čia yra tai (rodo į pirtį) dėl ko atvažiuoja , o čia – (rodo į namelį), kad būtų kaip atvažiuoti“, – pasakoja Karolis.
Šalia pirties taip pat yra ir kūdra, tačiau išsimaudyti labiau vilioja už keliolikos žingsnių esantis Vilkokšnio ežeras. Atsistojus ant liepto galima matyti, kaip iš jo išteka Verknės upė, galiausiai, už kelių dešimčių kilometrų įtekėsianti į Nemuną.
Kūrenti dūminę pirtį Karolį išmokė senelis. Jos kūrenimas trunka tris valandas, akmenys šildomi žarijomis. Vėliau, žarijas išnešus į lauką ant jų galima ir ką nors pasikepti.
„Mūsų pirčiai naudojami devyni karučiai akmenų, jų labai daug. Akmenys tinkamai įkaista ir tada galite praustis penkias valandas“, – pasakoja jis.
K.Mikučionis sako, kad jo tėvų amžiaus žmonės čia atvažiuoja iš nostalgijos, prisiminti vaikystės, kai tokio tipo pirtys kaimuose dominuodavo. Tuo tarpu pirtininkai entuziastai čia į Tolkiškes vyksta tarsi garų gurmanai.
Dūminės pirtys yra seniausiai naudojamas pirčių tipas Lietuvoje ir nuo šalyje įprastų pirčių skiriasi tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Išoriškai patį pastatą galima sumaišyti su bet kuriuo pagalbiniu ūkio pastatu, kadangi ji neturi kamino. Viduje natūraliai nedaug šviesos, o nuo ilgamečio kūrenimo, drėgmės ir laiko sienų medis patamsėjęs.
Tačiau šie išskirtumai ir slepia nostalgiškų pirties mylėtojų ieškomą patirtį. Karolis sako, kad tokio tipo pirtyje mikroklimatas ir pats garas yra ypatingas. Joje tikrai nekosėsite nuo dūmų – nepaisant pavadinimo, jausis tik lengvas jų kvapas, net ir tada kai pirtis nekūrenama.
Senovinė statyba: ką turi, iš to ir darai
Pati pirtis skaičiuoja jau šeštą dešimtį. Ją statė K.Mikučionio senelio kaimynas. Kaip sako pats dabartinis pirties savininkas – kaip mokėjo, taip statė.
„Viskas buvo daryta taip, kiek pinigų turėta. Aš pakeičiau senas grindis, jos buvo padarytos iš liepto. Ką turi, iš to ir padarai. Dabar tai eksliuzyvas, nes viskas išsaugota. Kaimynas ar nemokėjo, ar pagailėjo padaryti kaminą. Būtų padaręs kaminą, būtų jau visai kitokia pirtis. Padarė tokį ir viskas“, – pasakoja jis.
Pašnekovas sako norintis išlaikyti pirties autentiką, todėl ją renovuodamas įprastinių šiuolaikiškoms pirtims būdingų sprendimų vengia. Dūminė pirtis turi išlikti tokia, kokia ir buvo sumanyta.
„Čia viskas išlikę tas pats, tik pakeičiau pečių ir grindis dedu iš naujo, nes jos supūna. Keičiu ir akmenis, nes jie sudūla ir sudega. Akmenis mes renkame iš upės. Jie daugiau nugludinti. Rinkti reikia juodus, nes raudonas akmuo yra negeras pirčiai“, – priduria Karolis.
Pirtis yra Aukštadvario regioninio parko teritorijoje. Išsukus iš asfaltuoto kelio reikia ne vieną kilometrą važiuoti žvyrkeliu jos link. Pakeliui į sodybą net nėra jokių ryškių nuorodų – tenka pasikliauti navigacija.
Pirties šeimininkas sako specialiai nesislapstantis, tuo labiau, kad internete apie šią pirtį informacijos galima rasti nemažai. Jis teigia, kad paprasčiausiai didelės reklamos jo dūminei pirčiai ir nereikia – čia važiuoja tie, kas žino, ko ieško. Rekomendacijomis dalinasi patys pirčių entuziastai.
Taip buvo ne visuomet. Internete iki šiol galima rasti seną skelbimą, kad ši sodyba prie Vilkokšnio ežero yra puiki vieta organizuoti teminius vakarus, mergvakarius, bernvakarius, gimtadienius, sukaktuves. Visgi šeimininkas sako to jau atsikandęs ir realiai organizuojąs autentišką pirties pramogą tik ramiems poilsiautojams. Toks verslo modelis gal ir neatneša tiek pajamų, kiek neišrankūs šventėjai, bet K.Mikučionis tuo visai patenkintas.
„Aš ją padaręs šeimoms, kurios atvažiuoja mėgautis pirtimi. Aš pats esu pirtininkas, todėl pripažįstu tą požiūrį, kad į pirtį reikia ateiti blaivam, be jokių balių, be gitarų. Tiesiog rami meditacija“, – apibendrina savininkas.
„Buruburu“ ir nepažįstamas dalgis
Toje pačioje sodyboje lankytojai gali ne tik išsiperti – Karolis čia kartais rengia edukacines ekskursijas apie žemės ūkį vaikams.
Kaime užaugusiems žmonėms galbūt tai nėra jokia egzotika, tačiau jaunoji karta, pašnekovo teigimu, net ne visada žino kaip vadinasi dalgis.
Ne problema ir ne gėda, jei taip jau nutinko – šeimininkas mielai papasakoja apie įvairius sodybos tvarte esančius įrankius, kuriuos, kaip ir pirtį, taip pat paveldėjo iš senelių. Su šiais įrankiais jis pats mokytas ūkininkauti.
Tačiau vaikų, ir reikėtų pripažinti, suaugusių įdomiausi ekskursijos egzemplioriai laukia išėjus iš tvarto į lauką. Čia ganosi avių banda. Kur tiksliai – pasakyti sunku, nes jos vaikšto laisvai, kur joms patinka.
„Buruburu“ – taip šeimininkas kviečia avis, kurios čia pat pamaitinamos duona.
Turbūt ne vienas, nesvarbu, ar vaikas, ar suaugęs, neatsispirs pagundai pakedenti purią avies vilną. Tačiau kol ji dar ant gyvūno, tai padaryti ne taip paprasta. „Avys bijo staigių judesių, todėl reikia neskubėti. Jeigu norite, kad avis ateitų pas jus, reikia būti jos akių lygyje“, – patarimus kaip prisileisti ir paglostyti avį dalija Karolis.
Iš viso ūkyje auga keturių veislių avys. Rugsėjo mėnesį jos pradedamos leisti į tvartą. Taip ne tik šilčiau, bet apsisaugoma ir nuo vilkų, kurie jau yra pridarę nuostolių.
Avys kerpamos vieną kartą per metus, tačiau šeimininkas sako net nežinantis kiek kilogramų vilnos prikerpa, kadangi ją atiduoda.
Avys šiame ūkyje auginamos ir mėsai, ir edukacijai. „Jas auginu kaip ekologines žoliapjoves, jos vaikšto laisvai. Kiek tvartas gali talpinti, tiek galime auginti – apie penkiolika avių. Tai yra hobis, iš jo verslo nepadarysi. Edukacija yra daugiau pramoga man, būdas gauti patirties“, – sako Karolis.
Naujos vados Karolio ūkyje iš esmės ir išlaiko kaimenę ekonomiškai. Nėščia avis jauniklius nešioja penkis mėnesius.
„Mamos gyvena visą laiką, o vaikai ne, nes jie „išlaiko“ mamas. Perkame šieno rulonus ir kad jas išlaikyčiau žiemą, man per mėnesį mažiausiai reikia šimto eurų. Tai neskaitant mano darbo“, – sako sodybos šeimininkas.
