Prosenelio profesiją pasirinkusi 25-erių Berta nė sekundę neabejojo savo profesija. Žengė žingsnį po žingsnio. Studijose kaupė žinias, o batų ateljė nuo antro kurso siuvo lopus ir klijavo padus.
Prosenelio siūtos naginės kabo Bertos kabinete kaip reikšmingiausia relikvija.
Norėjosi užsdirbti, o aplinkui palaikymo mažai – vis dar netikėjo jos sėkme ir artimi draugai. Berta iš patirties žino, kad geriau tiesiog turėti mylimą darbą – nesivaikyti populiarių profesijų.
Šiaulietės profesijos istorija siekia giliai – jos prosenelis Petras Vaidanavičius buvo garsus Ukmergės rajono batsiuvys. Jo siūtos naginės kabo Bertos kabinete kaip reikšmingiausia relikvija.
Neseniai Berta per magistro baigiamojo darbo pristatymą galutinai nutildė skeptikus. Dėstytojai, išvydę jos batus – ne tik eksponuojamus, bet ir nešiojamus – neteko žado.
Nė trupučio nekvepia provincija ar kiču. Puikūs batai, geros medžiagos, daug spalvų. Be to, kam teko avėti jos batus, nestokojo pagyrų – kokybiški ir malonūs pėdai. Net aukštakulniai. O taip – aukštakulniai yra Bertos aistra.
Stilingos moterys. Jos parduotuvėse pasigenda kokybės, spalvų ir originalumo.
Meistrei pavyko įrodyti, kad taikomasis menas taip pat yra menas. Jei talentingas žmogus imasi kurti praktiškų dalykų, tai gali būti paklausi prekė. Net jei konkurencija batų parduotuvėse nenusakoma.
Dabar Berta keliauja tarp dviejų miestų – Šiaulių ir Palangos. Abiejuose turi nemažai veiklos. Dažniausios klientės – stilingos moterys. Jos parduotuvėse pasigenda kokybės, spalvų ir originalumo.
Meistrė rimtai svajoja įkurti tikrą avalynės ateljė. Apie ekonominius dalykus daug negalvoja, tačiau tiki – jei ji su užsidegimu darys savo darbą, tokiam verslui nebus labai sudėtinga „užsikurti“.
