Antkapių ir paminklų gamyba bei jų prekyba neatrodo pats romantiškiausias užsiėmimas. Tą pripažįsta ir A.Baravykas, kuris pasakojo pradėjęs verslininko kelią dar 1992 metais. Energetiko specialybę įgijęs vyras, dar prieš Nepriklausomybės atgavimą dirbo kolūkyje, dabar toje pat vietoje ir pats šeimininkauja.
„Šis pastatas priklausė kolūkiui, dalyje jo buvo įrengtas akmens apdirbimo cechas. Man pasiūlė užsiimti šiuo verslu, mačiau čia nišą ir iš lėto pradėjau mokytis“, – pasakojo jis apie pirmosios įmonės „Baltoji savingė“ pradžią.
Verslo pradžia Nepriklausomybės aušroje
A.Baravyko teigimu, jį visuomet traukė rizika, o pačioje pradžioje ji buvo itin didelė. Pavyzdžiui, verslo pradžiai teko skolintis pinigų iš banko už dideles palūkanas.
„Įsivaizduokite, pirma mano paskola ir per mėnesį mokėjau 3 proc. Šiandien net įsivaizduoti neįmanoma, kad galima būtų mokėti tokius procentus. Kiekvienas sutiktų paskolinti savo asmeninius pinigus, o aš pasiskolinau šiuos pinigus ir pradėjau kurti verslą. Tai ir buvo didžiausias spyris. Reikėjo Lietuvos valstybiniam bankui atiduoti didelį kreditą su didelėmis palūkanomis, buvo užstatyti namai, kur gyvena šeima, ir man reikėjo suktis“, – prisiminė jis.
Širvintiškio teigimu, verslą jis pradėjo maždaug su 10–15 tūkst. dolerių. Nors dabar tai gali pasirodyti ne tokie ir dideli pinigai, tačiau A.Baravykas aiškina, kad tuomet už juos galima buvo privatizuoti ir viešbutį.
„Labai sunkūs laikai, 1992-ieji metai, buvo ir nesaugumo, lėšų stygiaus, žinių galų gale trūko, apie informaciją, kokią turime dabar apie staklynus, galėjome tik pasvajoti“, – tikino jis.
Išaugo iki trijų įmonių
Vėliau, maždaug prieš 17 metų, A.Baravykas kartu su partneriu iš Švedijos įkūrė bendrovę „Granito urmas“. Ji iš granito luitų gamina plokštes ir jas poliruoja.
„Atvažiavęs Švedijos pilietis, iš kurio pirkau granito blokus, ir pamatęs nišą, pasiūlė steigti įmonę“, – tikino jis.
Trečioji įmonė – „Teco“ – į šeimą, anot A.Baravyko, pateko todėl, kad verslininkui patiko prekės ženklas. Šiuo metu įmonė užsiima akmens plokščių ir jų produktų importu iš Azijos bei Pietų Amerikos.
Įtraukė visą šeimą
Šiai įmonei šiuo metu vadovauja sūnus Aurimas.
„Jis laisvai šneka angliškai, bendrauja su kinais, indais, jį gerbia partneriai, todėl kad jis stabilus, ramus. Geras vadovas“, – pagyrų savo sūnui negailėjo Augenijus.
Geru žodžiu vyras minėjo ir savo žmoną Lidą, kuri įmonėje atsakinga už finansus.
„Su jos atėjimu išlindome iš bankų kreditų, pasidarėme truputėlį taupesni, atsargesni. Ji padėjo mums kilti, užaugti“, – tikino jis.
Prie verslo prisideda ir vidurinioji dukra, kuri pakeliavusi po pasaulį grįžo atgal dirbti kartu su tėvais. O jaunėlės tėvas dar laukia, mat ji nuo šių metų Vilniuje kremta ekonomikos studijas.
„Šeimos verslas, daug pliusų, bet ir labai daug minusų. Žmona netoleruoja posėdžių prie pietų stalo, bet vis tiek išlenda kam nors koks nors klausimas. Nesakau, kad ginčijamės, bet galime karštai diskutuoti“, – pripažino A.Baravykas.
Tiesa, jis pripažįsta, kad iš verslo kol kas trauktis neketina.
„Su metais verslumas mažėja, pradedi kitaip vertinti rizikas, atsargesnis daraisi. Nori kūrybos, bet pradedi aptingti. Nes viską, ką kuri, turi prisiimti ir riziką, daug darbo, bemiegės naktys, reikia viską pamatuoti. Matysiu, bet, ko gero, būsiu pristumtas. Pradėti verslą lengva, bet pačiam išeiti iš jo ne taip paprasta. Turi užsiauginti pamainą“, – sakė jis.
Karantinas verslui nepadėjo
Kalbant apie sezoniškus verslus, įprastai minimos pajūryje įsikūrusios kavinės, viešbučiai. Tačiau A.Baravykas tikina, kad toks apibūdinimas galioja ir paminklams ar granito plokštėms.
„Paminklai ir visos kitos eksterjerinės detalės reikalingos vasarą. Turime dirbti pusę metų ir uždirbti tiek pinigų, kad užtektų pragyventi ir žiemą. Žiemą, kuomet šalta, baigiami visi darbai išorėje ir dėl to žmogus niekada neateis pirkti. Pusę metų į priekį niekas nenori nei užsakinėti, nei planuoti“, – tikino jis.
Dėl šios priežasties, anot verslininko, žiemos metu galima gauti didesnes, iki 15 proc. siekiančias, nuolaidas.
Be to, šiemet prie verslo plėtros neprisidėjo ir karantinas. Perpus krito ne tik mažmenininkės „Baltoji savingė“ apyvarta, smūgį pajuto ir likusios dvi didmeninės bendrovės.
„Kuomet prasidėjo karantinas, žmonės labai bijojo. Ką čia kalbėti apie paminklus, žmonės bijojo eiti maisto nusipirkti. Pas mane produktas tikrai ne pirmo būtinumo, ne tik paminklą, bet ir terasą išsikloti, židinį pasidaryti arba stalviršį pasidaryti noras bus tik tuomet, kai žmogui bus noras kurtis. O žmonės nieko nenorėjo daryti, jie saugojosi, taupė pinigus, nes nežinojo, kas rytoj jų laukia. Dėl to čia buvo tikrai antraeilis poreikis ir paminklai tikrai nebuvo svarbu“, – tikino jis.
