„Įmonėje turime ne vieną sėkmės istoriją, kai priėmėme į darbą ilgą laiką nedirbusį, negalėjusį susirasti darbo ar į darbo rinką po ilgos ligos grįžusį žmogų. Negalią turintys darbuotojai sako, kad galimybė dirbti jiems sugrąžina pasitikėjimą savimi, nes neretai ateina dirbti į įmonę neturėdami jokios specialybės, su didžiuliais vidiniais kompleksais, nepasitikėjimu savimi, baime, išankstinėmis nuostatomis, o tampa savo srities specialistais, profesionalais“, – apie neįgaliųjų situaciją savo įmonėje pasakoja A. Šidla.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, visame pasaulyje 14 proc. žmonių turi negalią. Lietuvoje žmonių, turinčių negalią, yra 158 tūkst., o darbą iš jų turi tik trečdalis.
„Deja, bet stebint kitus verslus, neįgaliųjų įdarbinimo atvejai vis dar pavieniai. Verslas susiduria su įvairiais barjerais ir stabdžiais, pavyzdžiui, negalią turintiems darbuotojams pagal darbo kodeksą negalimi bandomieji laikotarpiai. Taip pat problematinė darbo rezultatų užtikrinimo įstatyminė bazė, įsišakniję stereotipai tarp darbdavių, kad neįgalieji „nieko nesugeba“, „įmonėms yra nepelningi“. Šiandien situacija yra tokia, kad įmonės dažniausiai nėra pasirengusios dirbti su kiekvienu darbuotoju individualiai – palaikyti dialogą ne tik darbinėmis, bet ir kitomis, jautresnėmis asmeniškai, pavyzdžiui, specifinių poreikių temomis“, – dėsto socialinės įmonės vadovas.
Negalią turintys žmonės sudaro daugiau nei pusę darbuotojų
Socialinėje įmonėje šiuo metu dirba 77 darbuotojai, iš kurių daugiau nei pusė – 41 darbuotojas, – turi įvairias negalias: klausos ar kalbos negalią, stuburo traumas, su širdies ligomis susijusias ir kitas negalias.
Tokie asmenys įmonėje dirba tiek gamyboje, tiek sandėliuose, tiek administracijoje. Gamyboje žmonės dirba aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius rankinius gaminių surinkimo, operatorių darbus. Darbas sandėliuose susijęs su užsakymų atrinkimo ir parengimo darbais, o administracijoje – kokybės kontrolėje, apskaitoje ar rinkodaroje.
„Negalią turintys darbuotojai dažniausiai dirba tą darbą, kurį gali. Tiesiog žmogaus galimybės turi atitikti veiklos specifiką. Pavyzdžiui, keli žmonės negali dirbti pilnos darbo dienos, todėl jie dirba trumpesnį laiką arba yra tokių, kurie negali dirbti su dideliais svoriais, todėl dirba didesnio kruopštumo reikalaujantį darbą. Neretai pasitelkiame ir gestų kalbos vertėją“, – dalijasi A. Šidla.
Įmonė rinkai siūlo įvairias mokyklines prekes, biuro reikmenis, kuria gaminių liniją, skirtą dailininkams ir dailės entuziastams. Produkcija eksportuojama į 31 pasaulio šalį – daugumą Europos Sąjungos šalių, taip pat – netgi į Urugvajų ar Gruziją.
„Sugebame sukurti ir pagaminti itin kokybišką ir originalų gaminį bei konkuruoti su šimtametes veiklos istorijas bei itin stiprius prekinius ženklus bei pozicijas rinkose turinčiais gamintojais. Esame gamybinė įmonė, kuri visus rinkai siūlomus produktus gamina Lietuvoje pati. Visiems skeptikams galiu pasakyti, kad tai įmanoma pasiekti net ir tuomet, kai darbuotojai turi negalią“, – pabrėžia pašnekovas.
Socialinė integracija – nesibaigianti kelionė
Jo teigimu, socialinė darbuotojų integracija yra tęstinis procesas, kuris negalią turintiems asmenims nesibaigia niekada.
„Svarbu viskas: nuolatinis bendradarbiavimas, mokėjimas prieiti prie žmogaus, gilinimasis į specifinius aspektus, profesiniai įgūdžiai, pagarba ir palaikymas. Todėl stengiamės, kad visi darbuotojai jaustųsi vertinami, naudingi ir reikalingi, nuolat visapusiškai tobulėtų ir įsitrauktų į svarbių įmonei sprendimų priėmimą. Kiekvieną darbuotoją vertiname kaip asmenybę, čia jie gali atskleisti stipriausias savo puses, tobulėti. Visi dirba kartu, nė vienas darbuotojas nėra išskiriamas. Žinoma, turime prisitaikyti prie fizinių apribojimų ir spręsti netradicines situacijas“, – pripažįsta A. Šidla.
Tai, kad įmonėje dirba daugiau nei pusė neįgaliųjų, anot jo, kuria didžiulę papildomą motyvaciją visam kolektyvui, kuris jaučia, kad daro daug daugiau negu eina į darbą, gauna atlyginimą ar kuria produktą –įmonė prisideda prie geresnės aplinkos ir geresnės visuomenės kūrimo.
Kaip pakeisti darbdavių požiūrį?
Pats šioje įmonėje dirbantis jau dešimtmetį vyras sako, kad kai matai veiklą, procesus, bendravimą ir žmones iš vidaus, tada stereotipai tarsi išnyksta, jų tiesiog nebegirdi ir nebematai.
„Tenka pripažinti, kad jau nebežinau, kaip būti „įprasta“, „standartine“, tik į finansinius veiklos rezultatus besiorientuojančia įmone. Nuomonę apie neįgaliuosius formuoja patys žmonės, nevyriausybinės organizacijos, valstybės institucijos, politikai bei darbdaviai. Manau, kad šalyje yra ne vienas verslininkas, kuris galbūt ir norėtų įdarbinti neįgaliuosius, tačiau tiesiog neišmano darbo su negalią turinčiais asmenimis specifikos. Tad itin svarbu šviesti darbdavius, aiškiai parodyti, kokie apribojimai ir kokios galimybės atsiranda dirbant su šia socialiai pažeidžiama grupe“, – sako A. Šidla.
Jo teigimu, taip pat svarbus ir įstatyminės bazės stabilizavimas.
„Socialinių įmonių veiklą reglamentuojantys įstatymai svarstomi jau nuo 2017 m. pradžios ir vis dar neaišku, kokie jie bus. Tokia situacija darbdaviams tikrai neprideda noro gilintis į šį problematinį sektorių ir pradėti spręsti socialines problemas. Įstatymų projektuose matoma skirtinga valstybės pozicija, pavyzdžiui, tam tikros negalios grupės asmenų finansinis rėmimas, socialinių įmonių pelno naudojimo apribojimai, atsirandantys ir vėl dingstantys ketinimai įvesti kvotas įdarbinti negalią turinčius asmenis viešajame sektoriuje“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
Tekstas – socialinės komunikacijos kampanijos „Lygink rūbus, ne žmones“ dalis. Kampanija siekia atkreipti visuomenės bei darbdavių dėmesį į socialinę atskirtį patiriančius asmenis, į tai, kad žmogaus gabumų reikėtų vertinti ne pagal asmeninę praeitį, o pagal turimus darbinius įgūdžius ir profesines kompetencijas.
