Siekdama išvengti kreditingumo vertinimo, bendrovė sudarydavo automobilių nuomos sutartis su asmenimis, kurių finansinė padėtis neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
Bendrovė iš vartotojų surinkdavo informaciją apie gaunamas pajamas ir turimus finansinius įsipareigojimus, apskaičiuodavo nuomos įmokų ir gaunamų pajamų santykį. Nuomos įmokų suma siekdavo 76, 85 ar 97 proc. nuomininko gaunamų pajamų. Tuo metu teisės aktuose nustatyta 40 proc. riba pagal vartojimo kredito sutartis bei kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykį.
Be to, tyrimo metu nustatyta, kad tikrasis vartotojų tikslas, sudarant transporto nuomos sutartis, buvo ne nuoma, o įsigijimas. Bendrovė sudarydavo ilgalaikes nuomos sutartis, kurių pabaigoje sumokėtas nuomos mokestis daugiau kaip du kartus viršydavo nuomojamo automobilio vertę, o likutinė jo vertė sudarydavo tik 10 proc. sutartyje nurodytos automobilio vertės, todėl vartotojui ekonomiškai būdavo nenaudinga neįsigyti nuomojamo automobilio pasibaigus nuomos sutarčiai.
Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad „Sotero LT“, teikdama vartojimo kreditus, daugiau kaip trejus metus netikrindavo, ar vartojimo kreditą ėmę klientai yra įsirašę į sąrašą asmenų, dėl kurių pateikti prašymai neleisti jiems sudaryti vartojimo kredito sutarčių.
