Filmai pasikeisdavo neatpažįstamai
Lietuva, būdama SSRS dalis, buvo izoliuota nuo Vakarų pasaulio, o jo filmai šalies kino teatrus pasiekdavo, žinoma, jau ideologiškai kiek pataisyti.
Kino kritikė Izolda Keidošiūtė pasakojo, kad Bernardo Bertolucci filme „Konformistas“ Sovietų Sąjungai adaptuotoje versijoje trūko net 40 min.
„Buvo toks anekdotas. Bertolucci buvo komunistas ir draugavo su Sovietų Sąjunga. Jis atvažiavo į Sovietų Sąjungą ir staiga pasakė, kad norėtų pasižiūrėti rusiškai įgarsintą „Konformistą“.
Visi labai sunerimo – ką dabar daryti. Sako, jūs suprantat, mūsų žiūrovas sekso scenų nesupranta, ir mes tas scenas turėjome iškirpti. Kažkokių politinių dalykų, irgi ne viską supranta“, – pasakojo I.Keidošiūtė.
Pasak jos, B.Bertolucci vos atpažino savo filmą: „Atvažiavęs į draugišką šalį jis, na, pagalvojo, ką padarysi, gal ir nesupranta (sekso scenų), tiek to. Tada jam sako, kad pakeitė pabaigą. Jis sako, na, tiek to. Jam dar pasakė, kad filmas nespalvotas. Šito Bertolucci nesuprato.“
I.Keidošiūtė pasakojo, kad buvo taupoma kino juosta, ir labai dažnai spalvoti filmai Lietuvos kino teatrus pasiekdavo jau nespalvoti.
Kino kritikė taip pat prisiminė filmą, kuris pasakojo apie Vakarų pasaulio ydas. Tačiau į jį žiūrovai traukė masėmis.
„Ten kokias 3 min. rodė „The Beatles“. Mes visi ėjome į tą filmą. Kentėdavome žiūrėdami, kaip Vakaruose yra blogai, kad tik pamatytume tuos bitlus. Ta dalis trumpėjo ir trumpėjo – kadrus vis iškirpdavo“, – pasakojo I.Keidošiūtė.
Marindavo filmus
Kino kritikė Ž.Pipinytė pasakojo dirbusi Respublikinėje kino nuomos kontoroje. Ji, gavusi filmus iš Maskvos, padalindavo juostas skirtingiems Lietuvos kino teatrams.
Kontorai vadovavo žmogus, kuris, Ž.Pipinytės teigimu, nemėgdavo problemų, todėl nepatogius filmus atiduodavo kino teatrams su mažesne auditorija.
„Filmas turėdavo apsukti tam tikrą kino teatrų ratą. Po to jį tikrindavo. Jeigu jo kopija būdavo prasta, ją nurašydavo. Sužlugdyti filmą, parodyti, kad jis neuždirbo pinigų, buvo paprasta: – jį reikėdavo iškišti į kokį nors provincijos žiedą, kad ten jį nugrotų ir neberodytų.
Tai man teko ne kartą eiti pas vadovą ir įtikinėti, prašyti, kad kokį vengrišką filmą leistų rodyti „Helios“ filmų salėje“, – kalbėjo kino kritikė.
Pasak kino kritiko Lino Vildžiūno, kino teatrų repertuaras keitėsi priklausomai nuo režimo pokyčių. Smarkiai pagyvėjęs repertuaras buvo 7 dešimtmetyje, o vėliau, stiprėjant cenzūrai, kinas prastėjo, keitėsi ir jo auditorija.
Tačiau filmų pasiūla visada buvusi silpnesnė nei, pavyzdžiui, Lenkijoje, kurios repertuaras, L.Vildžiūno žodžiais, buvo tiesiog nesuvokiamas.
„Kas dvejus metus važiuodavau į Lenkiją žiūrėti filmų. Man tai būdavo kaip Kanų kino festivalis“, – prisimena Ž.Pipinytė.
L.Vildžiūnui atrodo, kad kinas tuomet buvo svarbi visuomenės dalis, o dabar jis yra nutolęs nuo žmonių: „Mes turime tragišką repertuarą, kurį diktuoja koncernas. Kelios mažos salytės negali užpildyti tuštumos.“
I.Keidošiūtės teigimu, vėlyvuoju sovietmečiu egzistavo kultūrinis snobizmas – tai buvo tam tikra pasipriešinimo forma.
„Dabar tai yra eiti į kino festivalius. Ir visai nesvarbu, ką. Gerai tai ar blogai, aš nežinau. Tada mes buvome gana izoliuoti. Dabar internete galima rasti bet kokį Fellini filmą, o niekas neieško, bet žavisi „Didžiuoju grožiu“, kuris man siutą varo. O ką reikėjo daryti tuomet?“ – klausė kino kritikė.