Seniai praeityje laikai, kai reikėjo džiaugtis kelis kartus perkalta ir pleistru sulipdyta ledo ritulio lazda ar svajoti apie tikrą krepšinio kamuolį. Pasikeitė ne tik Lietuvos sporto parduotuvės, bet ir visuomenė. V.Korsakovas pastebi, kaip greitai visur įsigalėjo rinkos dėsniai, o jauni žmonės ėmė sunkiai suvokti pinigų ir darbo vertę. Rinką keičia ir sparčiai auganti prekyba internetu, kurią verslininkas lygina su masturbacija.
– Kaip atsiradote sporto prekių versle?
Kai kas nors sako, kad gali išsiugdyti lyderio savybes, tapti labai geru sportininku – melas. Pirmiausia visa tai yra užkoduota žmogaus genuose. Svarbu, ką davė tėvai, bet dar svarbiau, ką gavai iš viršaus.
– Matyt, toks yra mano misijos tikslas, kurį mes atsinešame iš kažkur. Vieni sako, kad egzistuoja visatos architektas, kiti – kad Dievas arba absoliutus protas. Manau, kad gimstant kiekvienas iš mūsų turi paskirtą misiją.
Jei kas nors jums sako, kad gali išsiugdyti lyderio savybes, tapti labai geru sportininku, tai – melas. Pirmiausia visa tai yra užkoduota žmogaus genuose. Svarbu, ką davė tėvai, bet dar svarbiau, ką gavai iš viršaus.
Jeigu viršuje tau duota, tai iš karto išsiskirsi iš daugumos. Tu instinktyviai suprasi, kad yra išorinių ar vidinių ženklų, kurie stimuliuoja sekti vizija. Žmogus sako: „Aš turiu visus motyvuoti, būti lyderis, išskirtinis.“ Protingas žmogus paklaus: „O kodėl tu turi tai daryti?“
Todėl, kad tau vidinis balsas sako: „Kentėk ir būsi apdovanotas.“ Nėra taip svarbu, kada. Tiesiog tokia yra tavo misija. Visa tai mes pasiekiame. Vieni anksčiau, kiti – vėliau. Yra žmonių, kuriems tie ženklai ateina gerokai greičiau ir jie supranta, kad turi keisti ir save, ir aplinkinį pasaulį.
Steve‘as Jobsas pakeitė pasaulį per integruotą komunikaciją, ir ne todėl, kad jis garaže kažkaip staiga sugalvojo kompiuterį. Ne. Jį į tai kažkas vedė nuolatos. Nuo vaikystės jį stimuliavo ir vis jam iš vidaus durstė adatas.
– Kodėl jūs pasukote į verslą, o ne, pavyzdžiui, aukštumų siekėte sporte?
Matėme NBA, NHL ir galvojom: „Dieve, kaip gauti nors pačiupinėti profesionalų ledo ritulininko šalmą.“
– Manau, kad galėjau tapti labai talentingu sportininku, tačiau gimiau ne toje aplinkoje. Jaunystėje labai gerai žaisdavau futbolą be jokių treniruočių. Galėjau tapti futbolo žvaigžde, bet aplinka tam nepadėjo.
Jeigu mane vaikystėje būtų kas nors išvežęs į Madridą ar Barseloną, tai būčiau gyvenęs sodininko namelyje, pjovęs žolę stadione už maistą, kad tik man kas leistų pažaisti.
Potraukis buvo labai stiprus, bet, matyt, mano misijoje buvo užkoduota, kad sporto gausiu tiek, kiek gausiu, ir ne daugiau. Nors gabumų turėjau, mano misija buvo kitokia – kurti įdomesnį, linksmesnį, sveikesnį žmonių gyvenimą per sporto prekes, prekinius ženklus, aptarnavimą.
Man teko dirbti keliose valstybinėse įmonėse, taip pat ir Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, bet manyje nerimo sportas. Buvau aktyvus, užsiiminėjau daug sporto šakų. Taip jau yra – gali nukrypti nuo savo kelio, bet galų gale vis tiek grįši prie to, kas tavyje įdėta.
– Kaip atsirado pirmoji parduotuvė?
Kaune, Laisvės alėjoje, šalia Įgulos bažnyčios atidarėme pirmą sporto prekių parduotuvę.
Įrengėme gerą apšvietimą. Pamenu, kaip amžinatilsį kunigas Ričardas Mikutavičius užeidavo ir sakydavo: „Čia šviesiau nei mano koplyčioje.“
– Kažkada susipažinome su Amerikos lietuviu, verslininku Arūnu Paliuliu ir pabandėme pakeisti Lietuvos sporto prekių rinką. Tada gyvenome Sovietų Sąjungoje ir viskas mums buvo kaip už uždangos – džinsai, kramtomoji guma, muzika.
Galėjome tik įsivaizduoti, kas yra sportas Vakaruose. Matėme NBA, NHL ir galvojom: „Dieve, kaip gauti nors pačiupinėti profesionalų ledo ritulininko šalmą.“
Aš pats žaidžiau ledo ritulį. Lazdų nebuvo visai, nes „Dinamo“ fabrikas atsirado vėliau. Važiuodavome į dabartinį Lietuvos sporto universitetą. Ten buvo ledo arena, jos dabar jau nėra. Studentai mums atiduodavo per treniruotes sulaužytas lazdas. Mes jas namie su vinimis, juodu pleistru sutvirtindavome ir – į aikštę.
Kilo klausimas: „O kodėl mes negalime turėti to inventoriaus, kurį jie turi ten?“ Po kiek laiko Lietuvoje prasidėjo „Adidas“ ekspansija. Jų produkcija pasiekdavo tik rinktinių narius. Jei pavykdavo iš kur nors gauti padėvėtą aprangą su trimis juostelėmis, tai iš laimės jauteisi kosmose.
Vienoje parodoje pamačiau panevėžietį, kuris pardavinėjo „Reebok“ batus. Įsišnekėjome. Jis bendradarbiavo su suomiais. Pradėjau galvoti, kad tai įgyvendinama. Su A.Paliuliu vienas kitą tuo įtikinome ir Kaune, Laisvės alėjoje, šalia Įgulos bažnyčios atidarėme pirmą sporto prekių parduotuvę.
Įrengėme gerą apšvietimą. Pamenu, kaip amžinatilsį kunigas Ričardas Mikutavičius užeidavo ir sakydavo: „Čia šviesiau nei mano koplyčioje.“ Vėliau paaiškėjo, kad toje vietoje anksčiau stovėjo A.Paliulio žmonos tėvo knygynas. Vėl sutapimas, kuris parodo, kad viskas vedė į vieną tikslą.
– Sakote, kad jus vedė alkis sportui. Galbūt jis didesnis tada, kai jauti trūkumą, o kai viskas ranka pasiekiama, tas alkis dingsta?
Sovietiniais laikais noras buvo labai didelis, bet galimybės ribotos. Dabar didelio alkio sportui nėra. Dabar yra didelis alkis pinigams.
– Sovietiniais laikais noras buvo labai didelis, bet galimybės ribotos. Daug mano kartos žmonių buvo orientuoti į sportą, nes jiems norėjosi pamatyti pasaulį. Nuvykti į Lenkiją, Vokietiją, Čekoslovakiją buvo kaip atrasti Ameriką.
Dabar didelio alkio sportui nėra. Dabar yra didelis alkis pinigams. Tada mes viską darėme ne už pinigus.
Gerai pažįstu mūsų krepšinio legendas – Rimą Kurtinaitį, Valdemarą Chomičių, Arvydą Sabonį. Jie sportavo vedami idėjos. Didžiausias jų noras buvo nugalėti Sovietų Sąjungos rinktinę, kurios pagrindas buvo CSKA. Tik kai jie pradėjo išvažiuot į užsienį, pamatė, kad dar galima ir uždirbti. Jie ten pirkdavo daiktus, čia parveždavo, parduodavo, ir teisingai darė.
Mano amžiaus didelių kompanijų vadovai, verslo banginiai, kurie praeityje aktyviai sportavo, jaunystėje negalvojo apie pinigus. Jiems reikėjo savęs įprasminimo. Visuomenė buvo įbauginta ir pilka. Jei buvai rinktinės narys, visi tave žinojo, buvai kitoks.
– O kaip yra dabar?
Valstybė neturi ir net nenori turėti aiškios sporto politikos, nes ji brangiai kainuoja.
– Kai tėvai investuoja į savo vaikų sportą, pirmiausiai galvoja apie jų sveikatą. Tai pagrindinis kriterijus, kuris užtikrins jų tolimesnio gyvenimo sėkmę. Sveikata yra pamatinis dalykas, kurį dažnai ignoruojame.
Valstybė neturi ir net nenori turėti aiškios sporto politikos, nes ji brangiai kainuoja. Politikams geriau gauti papildomų lėšų iš farmacijos įmonių įvedant naujus vaistus į rinką, bet nešalinti priežasčių.
Kita vertus, maži miesteliai už ES lėšas stato stadionus, kuria parkus. Tokios struktūros skatina žmogaus poreikį keisti savo gyvenimo būdą ir pabėgti nuo monitorių. Tai antras vėžys, kuris valgo žmogaus energiją, laiką ir žmogų stumia į pasyvų gyvenimą.
– Grįžkime į verslo pradžią. Atkūrus šalies nepriklausomybę žinomų gamintojų sportinė apranga daugeliui buvo pažįstama iš pigių klastočių Gariūnuose. Kaip sekėsi jums įsitvirtinti rinkoje?
Mes pirkdavome iš sandėlių senas prekes, nieko nesuprasdami. Visi žinojo tik vieną: „Pigiau pirk, brangiau parduok ir gautus pinigus vėl į tai investuok.“
– Mes veikėme legaliai, viską vežėme taip pat legaliai, bet pats verslas buvo visiškai kitoks nei dabar. Pirkdavome iš sandėlių senas prekes, nieko nesuprasdami. Žinojome tik viena – tai yra prekės ženklas, originalus ir tikras daiktas.
Apie sezonus, kolekcijas, prekių išdėliojimą mes negalvojome. Nieko nežinojome, kas yra EBIDTA, kas yra saugikliai, kas yra biudžetas, kas yra balansas.
Visi žinojo tik viena: „Pigiau pirk, brangiau parduok ir gautus pinigus vėl į tai investuok.“
Po truputį ėmėme suprasti, kaip svarbu valdyti piniginius srautus ir numatyti ateitį, planuoti. Reikia suprasti, kad mes atėjome iš niekur. Daugeliui Lietuvos verslų yra 20–25 metai, kai Vakarų Europoje verslams yra šimtmečiai ir juos karta iš kartos valdo ta pati dinastija.
Oficialiais pasaulinių prekių ženklų atstovais ir distributoriais tada nebuvome. Visa tai prasidėjo 1997 m., kai dėl vidinių priežasčių išėjau iš tos bendrovės ir kartu su estų partneriais įkūrėme UAB „Sportline“, kuri vėliau tapo UAB „Sportland LT“.
– Ar specializuotų sporto prekių parduotuvių niša tuo metu neatrodė per siaura?
Žmonės ateina pabendrauti. Jiems nėra svarbus laikas – tikslas pradėti taške A ir geriausiu atveju baigti taške B.
– Sporto pramonė yra milžiniška. Mes kartais sportą per siaurai suprantame – kad tai kibirai prakaito ir Schwarzeneggerio raumenys. Reikia atskirti profesionalųjį sportą ir mėgėjų sportą, kuris žmogaus gyvenimą daro kokybiškesnį.
Mes organizuojame masinius renginius – bėgimus, dviračių fiestas. Žmonės tai supranta kaip socialinės kultūros dalį. Jie ateina pabendrauti. Jiems nėra svarbus laikas – tikslas pradėti taške A ir geriausiu atveju baigti taške B. Po to su draugais galima tai prisiminti ir visada kyla noras išbandyti ką nors daugiau.
Važiuoji kažkur už Lietuvos. Vieni kitus motyvuoja – bėkim kartu, slidinėkim kartu. Kažkas moka groti gitara – puiku. Vakare pasiklausysime gitaros. Sportas sujungia visus.
– Dabar užėjus į sporto prekių parduotuvę kartais sunku nepasimesti. Ar pirkėjams iš tiesų reikia taip dažnai atnaujinamų modelių?
Šiandien klientui išsirinkti tinkamus sportinius batus ir drabužius gali būti misija neįmanoma.
– Prekių pasiūla tikrai yra labai didelė. Kaip ir kiekvienoje rinkoje, yra jos lyderiai. Tai „Nike“ ir „Adidas“, kurie labai stipriai konkuruoja. Sunku net įsivaizduoti lėšas, kurias „Nike“ skiria moksliniams tyrimams ir inovacijoms.
O juk viskas prasidėjo nuo vaflių kepimo aparato, kuriuo buvo iškeptas ne vaflis, o sportinio bato padas. Bet Philas Nike‘as ir Billas Bowermanas turėjo misiją, kaip nukelti sporto prekes ir žmogaus potyrius sportuojant į kitą galaktiką.
Šiandien klientui išsirinkti tinkamus sportinius batus ir drabužius gali būti misija neįmanoma. Technologijos sparčiai tobulėja, naudojamos labai šiuolaikiškos medžiagos, todėl suprasti, ko žmogui reikia, gali būti labai sudėtinga.
Yra batai laisvalaikiui, sportui, yra mados segmentas. Vien batai bėgimui turi keturias subkategorijas – batai maratonui, trumpoms distancijoms, plokščiai pėdai, patogiam bėgimui. Kaip ir futbolo bateliai – žaisti ant dirbtinės žolės, ant natūralios, salėje, šlapiam orui ir labai šlapiam orui. Juk prie „Mercedes“ automobilio plūgo neprisikabinsi, jis nėra tinkamas arti.
Parduotuvės turi labai sparčiai keistis drauge su technologijomis. Jeigu imsime batelį, kuris buvo prie 20 metų ir dabar, tai bus sunku patikėti, kad mes tokias klumpes avėjome. Sporto pramonėje reikia ne patenkinti lūkesčius, o juos pranokti. Dirbti mes turime dabar, turime prisiminti praeitį, bet gyventi mes turime ateitimi.
Sporto pramonė sukuria modelius, kurių tu net neįsivaizduoji. Jeigu šiandien paklausčiau klientų, kokių sportinių batų jie nori po dvejų metų, nė vienas juk neatspėtų, kokie jie bus iš tiesų.
– Ar visada brangesnė prekė padės pasiekti geresnių rezultatų?
Išėjai kartą sportuoti su pigia avalyne, patyrei traumą, pasigydei, vėl išėjai, vėl trauma ir numojai ranka: „Kam man tas sportas, geriau suvalgysiu pigios lašišos iš gardo.“
– Yra patarlė „kirvis kotą atitiko“. Jeigu žmogus gerbia save, saugo savo sąnarius, sausgysles, nugarą, jis dėvės tai, ką priims kūnas. Kai perkame pigią avalynę, mes apgauname save. Rinkis pigiausius spalvotus gėrimus, valgyk greitą maistą ir pažiūrėsim, koks tu būsi po 20 metų.
Štai lašiša, kuri gyvena natūralios gamtos sąlygomis ir plaukia į nerštavietes prieš srovę. Ji turi 2,5 proc. omega riebalų. Tai pati sveikiausia žuvis.
Didėjant gyventojų skaičiui ir augant maisto poreikiui lašišą pradėta auginti narvuose. Ji šeriama, o pati nejuda. Jos net pelekai atkrinta, nes nėra jiems veiklos. Tos lašišos riebalų procentas yra 14,7 proc. Mes valgom jau ne žuvį, o kiaulieną, bet užtat pigiai.
Išėjai kartą sportuoti su pigia avalyne, patyrei traumą, pasigydei, vėl išėjai, vėl trauma ir numojai ranka: „Kam man tas sportas, geriau suvalgysiu pigios lašišos iš gardo.“
Tai žmogaus savišvietos klausimas, o šviesti žmones reikia pradėti nuo mažumės.
Daugelyje mokyklų yra panaikinta privaloma fizinio lavinimo pamoka. Taip nusprendusį žmogų reikia įbetonuoti po vandeniu. Fizinio lavinimo pamokos turi būti privalomos. Dabar vaikus nuo ketverių metų leidžia į sporto būrelius, o atėjus į mokyklą tas procesas nukertamas.
Yra mokytojų problema. Jie sensta, vaikams duoda kamuolį ir viskas. Nebematom tarpmokyklinių varžybų. Mano laikais buvo „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“, PDG daugiakovė, futbolo tarpmokyklinės varžybos mums būdavo kaip pasaulio čempionatas.
– Gal šviesti gali padėti parduotuvių darbuotojai? Ar Lietuvoje jų lengva rasti?
Dauguma žmonių yra praradę skonį darbui. Tėvai duoda viską ir greitai – arbatpinigiai, telefonai, planšetės.
– Rasti gerų pardavėjų yra labai sunku. Dauguma žmonių yra praradę skonį darbui. Tėvai duoda viską ir greitai – arbatpinigiai, telefonai, planšetės.
Pas mane dirbo žinomų verslininkų vaikų ir visi liko patenkinti, kad jie pajuto darbo skonį, suprato, kas yra uždirbti pinigus, kurie neatsiranda tik paprašius.
Ne visas jaunimas toks. Kai paskaitau apie Honkonge dirbančius ar Vakaruose mokslus baigusius lietuvius, kurie sugeba užsikabinti ir įsitvirtinti, mane apima labai geras jausmas, net baltas pavydas, nes pats tokios galimybės neturėjau, tačiau didžioji mūsų dalis darbo skonį jau praradusi, nes per daug lengvai viską gauname.
Reklaminė banga, kuri eina per bulvarinę žiniasklaidą, neskatina žmogaus galvoti. Ji skatina jį imti malonumą – valgyti traškučius, užgerti alumi ir sėdėti prie televizoriaus ekrano. Kova su šiuo nuodu yra svarbiausias sporto pramonės uždavinys.
– Pernai Jungtinės Karalystės bendrovė „Sports direct“ įsigijo 60 proc. „Sportland“ akcijų. Britų bendrovė yra viena lyderių internetinėje prekyboje. Kaip tai pakeitė verslą?
Pirkimas internetu yra kaip masturbacija, bet kai du žmonės susipažįsta, kalbasi, įsimyli, malonumas yra visai kitoks.
– Investuotojo atėjimas buvo labai sveikas. Mes daug ką pamatėme iš kitos pusės. Pigesnio segmento prekės tokiose parduotuvėse kaip „Sportland“ leidžia žmogui lengviau ateiti į sportą ir kovoja su juodąja rinka, kurioje neegzistuoja prekinių ženklų vertės supratimas.
„Sports direct“ veikia Lietuvos sporto prekių rinką ir per internetinę prekybą. Taip, pirkdamas internetu žmogus sumoka mažiau ir tai galioja ne tik sporto prekėms, bet taip jis remia ne savo šalies, o svetimą ekonomiką.
Vėliau jis ateina į „Lietuvos ryto“ krepšinio rungtynes ir piktinasi: „Kokie čia žąsinai surinkti – iš Pravieniškių, Kazlų Rūdos, Šakių? Nė vieno gero legionieriaus.“ O ar tu tam skyrei savo dalį?
Jei pinigai plaukia į užsienio rinkas, o mūsų rinkoje jų nelieka, tai iš ko remti sportą? Lietuva yra maža šalis. Pažiūrėkite, maža šalis Šveicarija žaidžia pasaulio futbolo čempionato aštuntfinalyje. Taip yra todėl, kad ten visuomenės požiūris visai kitoks.
Be to, pirkdamas tradicinėse parduotuvėse tu gauni atmosferą, patarimus, bendravimą, gali pačiupinėti prekę, gauti malonumą dalyvauti organizuojamuose renginiuose. Pirkimas internetu yra kaip masturbacija, bet kai du žmonės susipažįsta, kalbasi, įsimyli, malonumas yra visai kitoks.
Didžiausia naujiena yra tai, kad taip pat ir mūsų kompanijos pastangomis „Sports direct“ atidarė savo parduotuvę Taline. Tai pirmoji „Sports direct“ parduotuvė Baltijos šalyse. Planuojama, kad tokia parduotuvė taip pat atsiras ir Vilniuje.
