Ėmėsi po 40-ies
Vaida su vyru turi du šunis – vienas, kaip sako, saugo namus, o antrasis labai nori žaisti. Tačiau kasdien ji susiduria su kur kas daugiau šių keturkojų.
„Jeigu jau visą tiesą pasakius, tai turėčiau pradėti nuo tokio posakio, kad nuo keturiasdešimties metų gyvenimas tik prasideda. Tai man taip buvo – suėjo man 40-imt, čia mano antra santuoka, aš pati esu atvažiavusi į Prienų rajoną iš Žemaitijos, Tauragės, gyvenu čia tik penkerius metus. Čia atvažiavusi vienur padirbau, kitur, ten juk viską turėjau trenkti. Mergaitės mano jau buvo užaugusios, išsivažinėjo kas kur.
Svajonę šuniukus kirpti turėjau gal apie 20 metų, bet anksčiau lyg neperspektyvu atrodė, nemadinga, dukras reikėjo auginti. Dabar su vyru pasitarėm, ačiū, kad jis pas mane toks – sako, jeigu ne dabar, tai niekada. Ir aš trenkiau darbą, nuėjau į Darbo biržą ir ten mokiausi, baigiau kursus. Ten buvau vyriausia, bet supratau, kad niekada nėra vėlu“, – juokiasi pasakodama savo veiklos istoriją Vaida.
Ji prisipažino, kad su vyru svarstė galbūt mėginti gauti paramą veiklos pradžiai, bet apsisprendė geriau pradėti nuo mažesnių apimčių, tačiau be didelių įsipareigojimų.
„Dabar aš labai labai džiaugiuosi. Tiek laisvo laiko turiu, pasirodo, ir tiek spėju. Ir šuniuką nusipirkau, ir išeinam pasivaikščioti“, – privalumus, kurie atsirado dirbant naująjį darbą, vardija Vaida.
Jeigu jau visą tiesą pasakius, tai turėčiau pradėti nuo tokio posakio, kad nuo keturiasdešimties metų gyvenimas tik prasideda. Tai man taip buvo.
Sąmoningumas auga
Moteris džiaugiasi, kad po truputį žmonės sąmoningėja: „Norėtųsi, kad taip būtų ir toliau, kad suprastų, jog ne tik tą rankinį šuniuką, bet ir kaimo nuo būdos reikia prižiūrėti.“
Paklausta, kas yra jos klientai, Vaida sako, kad jie yra labai įvairūs: atvažiuoja su augintiniais ir iš tolimesnių vietų – Kazlų Rūdos, Kauno, ir iš atokesnių Prienų rajono kaimų, jau nekalbant apie pačius Prienus ir kaimynus Šilavote.
„Aš ir galvojau – tas mano verslas nesivystys labai greitai, nes klientą reikia užgyventi, tokia šios veiklos specifika. Džiaugiuosi, kad sąmoningumas šiek tiek ateina. Kitas dalykas – kaip ir žmonėms, ateiname į kirpyklą ir ar mums patiko kirpėja, ar mes patenkinti rezultatu. Taip ir čia, žmogų visų pirma sutinka pagal jį patį, ar jis tau mielas, priimtinas, ar gražiai nusišypsojo ir t.t., – tikina Vaida, neslėpdama, kad įtikti turinti ir šuniui, ir jo šeimininkui. – Šeimininkui net labiau įtikti reikia.“
Vis dėlto šunis kerpanti moteris nelinkusi gyvūnų sužmoginti: „Truputėlį pas mus svarstyklės pakrypusios ne į tą pusę – kaip aš sakau, šuo vis tiek turi būti šuo. Mes truputėlį sužmoginame juos. Aš juos visus myliu be galo, visą gyvenimą gyvenau su šuniuku, visą laiką turėjau kažką prie savęs. Bet – būkim biedni, bet teisingi, truputį to sužmoginimo per daug yra.“
Šeimininkui net labiau įtikti reikia.
Vaida pastebi, kad tariasi telefonu dėl augintinio kirpimo dažniau vyrai, nors paskui neretai šunį atveža ir moterys.
„Aš labai džiaugiuosi šito krašto vyrais, rekomenduoju, tikrai, – juokiasi Vaida. – Čia, Prienuose, sutikau ne vieną moterį ir jaunas mergaičiukes, kurios atitekėjo čia iš Tauragės, tai jos pritaria mano šitiems žodžiams, kad vyrai čia geri. Bet moterys Prienų, gal nelabai būsiu populiari, nevertina jų. Prienų krašto vyrai tikrai geri. Vis pasijuokiu vyrui, kad jei pirmadienį skambina pirmas klientas vyriškis, tai gera bus savaitė.“
Kirpykla – namo rūsyje
Grožio saloną naminiams gyvūnams Vaida yra įrengusi savo namų pusrūsyje, kaip sako, su vyru pasitarė, kad Prienuose klientų gal ir daugiau galėtų būti, tačiau patalpas ten tektų nuomotis. Tad namai pasirodė tinkamesni verslo pradžiai, nedidelėje suremontuotoje patalpoje ji turi vonelę, stalą, įrankius. Tačiau, jeigu prireikia, važiuoja pas klientus ir į namus.
„Jeigu kokia senyva močiutė paprašo ar tiesiog nėra galimybės, aš važiuoju – susirenku savo daiktus ir važiuoju. Būna kitąkart vyrai pašmaikštauja žmonoms, kad čia ir jas apkirpti reikėtų kartu. Dažniausiai prie tų procedūrų pasilieka moterys, jeigu šuneliai neklaužados. Tai aš vyrus pakviečiu, kad galėčiau padėti ir jiems, bet ant stalo teks lipti keturpėsčiom“, – kasdienybės pokštais dalijasi Vaida.
Pasirodo, įrankiai, skirti gyvūnams, neretai brangesni už tuos, kuriuos naudoja žmones kerpančios kirpėjos. Tarkim, mašinėlė brangesnė, žirklės – irgi brangios.
Jeigu kokia senyva močiutė paprašo ar tiesiog nėra galimybės, aš važiuoju – susirenku savo daiktus ir važiuoju.
„Šunį reikia kirpti pirmiausia ne dėl grožio. Kaip sako, kad šuniukas mano mylimukas, lovoje kartu miegame, o kai pamatai kitą kartą negera pasidaro. Juk kaip ir mes – nagus karpomės kas savaitę, kas dvi, taip ir gyvūnėliui reikia. Mums tie nagai nesutrukdys, jiems viskas pereina į ligas: kraiposi sąnariai. Ypač tiems naminiams šuniukams. Mes juk prausiamės kiekvieną dieną, o šuneliai ne, bet gamtinius reikalus atlieka, tai yra visa bikinio zona. Tai sakyti, kad labai myli šuniuką, nors jis visas susivėlęs, jau šukos nelenda, tai čia – ne meilė“, – įsitikinusi Vaida.
Kaina priklauso nuo įdėto darbo
Ji pabrėžė ir tai, kad esame atsakingi už savo augintinius. Prienų rajone ji buvo šios veiklos pradininkė, tad teko pralaužti ledus ir paskatinti šeimininkus savo augintiniais rūpintis labiau. Paklausta, kiek kainuoja apkirpti šunį, Vaida neslepia, kad kainos skiriasi priklausomai nuo šuns.
„Imkim paprasčiausią Jorkšyro terjerą, tą kaspiniuką, kaip vadinu. Žinau, kad Kaune jo apkirpimo kaina svyruoja iki 20–22 eurų. O aš, kai paskambina žmogus ir paklausia, negaliu atsakyti, nes nežinau, kiek prie to šuniuko užtruksiu. Kitas sako, kad šuniukas išmaudytas ir švarus, bet atvežus pamatau vienas sąvėlas, o nori ilgo plauko. Vadinasi, mašinėle nuskusti negaliu, turiu jį iššukuoti. Tada savo brangų laiką keliais eurais įvertinsiu brangiau.
Yra šunų, kuriuos sutvarkyti kainuoja ir 80–90 eurų. Tarkim, rusų terjerai – jeigu tenka tvarkyti parodai. O jorkšyriuką ir 18, 15 eurų kainuos“, – sakė šunų kirpėja.
Ji neslepia kainas šiek tiek pakoreguojanti ir pagal šeimininkus. Jeigu tai bus kaimo močiutė, sunkiai išgyvenanti iš pensijos, bet norinti pasirūpinti savo šuneliu, kirpimas gali kainuoti pigiau, nei su brangiu automobiliu augintinį atvežusiam vyrui.
Yra šunų, kuriuos sutvarkyti kainuoja ir 80–90 eurų. Tarkim, rusų terjerai – jeigu tenka tvarkyti parodai. O jorkšyriuką ir 18, 15 eurų kainuos.
„Pats sudėtingiausias kirpimas, apie kurį girdėjau jau mokydamasi šito amato, yra nuskusti šunelį mašinėle – reikia labai daug kruopštumo, atsargiai apeiti sąnarius ir pan. Pasižiūri į tą močiutę, jeigu matai, kad nelengva, tai ką ten iš jos paimsi, nieko nepaimsi. Aš tokia truputėlį idėjinė – labai gerai jaučiuosi, jei kažkam galiu padėti, esu kažkam reikalinga. Tada galvoju, kad kitą kartą gal atsimins mane“, – sakė Vaida.
Išlaisvinti vidinį AŠ
Moterims Vaida linki nebijoti išlaisvinti savo vidinį AŠ: „Mano pirma santuoka, viena auginau vaikus, tai minčių galvoje daug, norų, svajonių visokių, bet rutina viską užgožia ir tu neturi kada. Tiesiog reikėtų nusispjauti į visus aplinkinius ir išlaisvinti save, savo vidinį AŠ. Aš irgi naktimis ilgai galvojau, juk puikiai suvokiau, kad man reikės mokytis tarp 18-mečių mergaičių, kur jau mano dukros gerokai vyresnės buvo.“
Vis dėlto paklausta, ar jau išgyvena iš to, ką uždirba kirpdama šunis, Vaida neslepia – tik nuo Naujųjų pradėjusi šią veiklą dar jos tiek neišplėtojo. Tad jeigu reikėtų gyventi mieste ir už viską susimokėti, būtų sunku. Tačiau kaime, kaip pasakoja, lengviau – namai nuosavi, daržovių užsiaugina, duoną ir pyragus kepa patys, malkų iš miško atsiveža, prisigrybauja, prisiuogauja.
„Jeigu kalbėčiau tik apie savo poreikius, tai sakyčiau, kad man užtenka. Taip skromnai, bet užtenka. Bet dirbu dar neseniai, reikėjo ir investuoti, tai tų pinigų dar neatsiėmiau“, – teigė V.Kazlauskienė.
