– Kamal, dirbate su organizacijomis ir padedate joms kurti draugišką aplinką darbuotojams. Kaip galėtumėte apibūdinti šiuolaikinę darbovietę, kokias tendencijas pastebite?
– Gyvenu Vilniuje ir bent šis miestas tampa vis margesnis. Šiuo metu mokausi kalbos su vienos įmonės darbuotojais – jie atvykę iš Indijos, iš Pietų Amerikos, žinoma, yra ir lietuvių. Nesulyginsi su tuo, kas buvo prieš 10 metų. Versle dirba vis įvairesni darbuotojai ir man gera tai matyti. Be abejo, įvairovė vien dėl įvairovės nereikalinga, tačiau ji daro poveikį aplinkiniams. Man, pavyzdžiui, norisi eiti į parduotuvę, kurioje dirba panašių į mane. Taip yra visur – žmonėms svarbu matyti darbuotojus, kurių tapatybės panašios į jų, svarbu žinoti, kad įmonių kolektyvai atspindi visuomenės įvairovę. Klientai tai vis labiau vertina.
Tačiau, kaip jau sakiau, samdyti vien dėl įvairovės beprasmiška. Jei įmonės pasamdys daugiau moterų, tačiau nekeis seksistinės ir toksiškos vidinės kultūros, šis pokytis bus bevertis. Verslas privalo įsipareigoti naikinti seksistinę, homofobišką, rasistinę kultūrą, kuri vis dar egzistuoja. Neužtenka surengti 3 valandų mokymų per metus – jie turi vykti nuolat, kiekvieną mėnesį ar savaitę.
– Kas pasikeitė per 10 metų?
– Anksčiau man atrodė, kad jei verslas manęs nesamdo, jie yra rasistai. Dabar suprantu, kad viskas daug kompleksiškiau ir verslas reaguoja į visuomenės nuotaikas. Prieš 10 metų dar buvo bijoma, kad jei juodaodis dirbs įmonėje, tai atstums klientus ir dalis žmonių nenorės pirkti toje parduotuvėje. Man taip yra nutikę Ispanijoje – už darbuotojų pritraukimą atsakingas žmogus atvirai pasakė, kad reikėtų keisti šukuoseną ar kaip nors kitaip pakeisti išvaizdą, nes klientams nepatiks, kaip atrodau. Jie bijojo prarasti klientus.
Tad labai daug priklauso nuo visuomenės, o Lietuvos visuomenė keičiasi ir tampa atviresnė. Tą pastebi verslas ir pradeda įdarbinti įvairius asmenis. Tai didžiulis pokytis, kurį pats pastebiu čia gyvendamas. Pavyzdžiui, JAV, Jungtinėje Karalystėje ar Prancūzijoje stiprėja judėjimas Buy Black – eikite į juodaodžių parduotuves, paremkite jų verslą pirkdami pas juos. Nes neretai žmonėms, kurie priklauso kokiai nors mažumai, yra sudėtingiau įsitvirtinti, sunkiau įsidarbinti.
Lietuvoje dažnai girdžiu sakant, kad kaip būtų gerai, jei Lietuva panašėtų į Prancūziją ar Jungtinę Karalystę, kur visuomenės yra įvairesnės. Bet taip kalbama galvojant apie kažkokią įsivaizduojamą Prancūziją ar Jungtinę Karalystę – Lietuvoje kai kuriais atžvilgiais yra daug geriau nei šiose valstybėse.
– Ką turite omenyje, kad Lietuvoje geriau?
– Lietuviai kartais klaidingai įsivaizduoja, kaip žmonės gyvena Vakaruose arba kokios yra Vakarų visuomenės. Man taip nutiko vienoje parduotuvėje – kai su manimi nepagarbiai, įžeidžiančiai bendravo žmogus, parduotuvės vadybininkė apgailestavo sakydama, kaip ji norėtų, kad Lietuva būtų panašesnė į Prancūziją ar Jungtinę Karalystę. Bet aš esu iš Prancūzijos ir galiu užtikrintai pasakyti – nenorėkite to. Prancūzija nėra tokia atvira kaip atrodo ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl, būna, žmonės išvažiuoja.
Kita vertus, toks įsivaizduojamas konkuravimas ar siekimas tapti kažkuo, ką mes įsivaizduojame esant Vakaruose, atneša ir gerų rezultatų. Konkuruojant su įsivaizduojamu progresu yra daugiau pasiekiama čia, man tai ypač matosi Lietuvos švietimo sektoriuje. Deja, labiau privačiame.
Bet netgi viešajame sektoriuje ar politikoje – Prancūzijoje visur dominuoja vyrai. Žinau, kad ir Lietuvoje mažiau moterų užima vadovaujančias pareigas, bet Prancūzijoje net Parlamente absoliuti dauguma vadovų yra vyrai. Lietuvoje lyčių reprezentacija matosi ženkliau.
– Pokalbio pradžioje minėjote, kad įmonėms neužtenka kartais surengti mokymų apie įvairovę. Ar mokymai apskritai padeda siekti pokyčių?
– Labai priklauso nuo mokymų. Kartais iš tiesų nepadeda, o verslas jais pridengia savo neveikimą. Mes gyvename rasistinėje ir seksistinėje aplinkoje – mes joje gimėme. Tą sunku pripažinti, bet taip yra. Šioje kultūroje mes gyvename visi be išimčių, tad reikia kasdien sau priminti ir kasdien su tuo kovoti. Mūsų galvose daugybė minčių apie tai, kokios yra moterys, kokie yra juodaodžiai. Aš esu feministas, bet, nepaisant to, turiu stengtis neprimesti savo nepagrįstų iš kažkur kylančių minčių apie moteris. Pavyzdžiui, anądien savo dukrai pasakiau kelias replikas apie jos plaukus ir kaip jie turėtų atrodyti. Jai tik penki metai, bet ji supyko, aš atsiprašiau ir pažadėjau, kad daugiau niekada neaiškinsiu jai, kaip jos plaukai turi atrodyti ir kaip ji juos turi susirišti. Tad mokausi kasdien.
Sugrįžtant prie mokymų – dažnai koncentruojamės į tam tikrą tapatybės aspektą, pavyzdžiui, lytį, rasę, ir pamirštame, kad šios tapatybės sąveikauja, t.y, tas pats žmogus gali būti diskriminuojamas keliais pagrindais. Penktajame, šeštajame dešimtmečiuose apie moteris ir juodaodžius buvo kalbama panašiai – kad jie pernelyg emocionalūs, kad negali pasirūpinti savimi, kad reikia kito asmens, kuris padėtų priimti sprendimus. Sakyčiau, persipinantys dalykai kartais pamirštami tiek rengiant mokymų programas, tiek įmonėms siekiant kurti atviras, pagarba vienas kitam grindžiamas kultūras darbovietėse.
Apie tai, ko verslas gali imtis siekdamas lygių galimybių darbo vietoje, ir kaip sekasi tai užtikrinti pandemijos metu, verslo vadovai diskutuos Įvairovės Chartijos konferencijoje „Įvairovės proveržis (po)pandeminėje eroje“ gegužės 25 d. 12:05 – 13:10 val.
Diskusiją moderuos Kamal Ahamada.
Konferencijos programa www.ivairoveskonferencija.lt
