Byloje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. birželio 18 d. nutarimu pripažino „Via Baltica“ transporto koridoriaus Lietuvos dalies projektą ypatingos valstybinės svarbos projektu ir paskyrė Susisiekimo ministeriją šį projektą įgyvendinančia institucija.
Ginčo kelio ruožas buvo „Via Baltica“ projekto sudėtinė dalis. Susisiekimo ministerija pradėjo projekto vystymo planą ir pagal jį atitinkamai pradėjo žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Dėl šių priežasčių ministerija kreipėsi į gyventojus, kurie per nustatytą terminą žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktų nepasirašė, nesutikdami su atlyginimu už paimamus žemės sklypus.
LVAT, remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pažymėjo, jog Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti.
Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją, paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas.
Nutartyje vadovautasi Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingus valstybinės svarbos projektus įstatymu, pagal kurį žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumą patvirtina teismas, priimdamas nutartį, įvertinęs įstatyme nustatytus kriterijus.
Nutartyje nuspręsta tenkinti Susisiekimo ministerijos pareiškimą dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams aktų teisėtumo tvirtinimo įgyvendinant magistralinio kelio rekonstrukciją (ypatingos valstybinės svarbos projektą).
LVAT konstatavo, jog Susisiekimo ministerijos aktų turinys ir pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog administraciniai aktai atitinka tokio pobūdžio aktams keliamus reikalavimus. Todėl pripažinta, jog ginčo žemės sklypo dalis gali būti paimama visuomenės poreikiams.