Visuomenės informavimo įstatyme numatyta, kad radijo ir televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, turi būti į ją verčiamos arba rodomos su lietuviškais subtitrais, išskyrus mokomąsias, progines, specialiąsias, muzikines ir retransliuojamas užsienio valstybių programas, taip pat radijo ar televizijos programų transliuotojų sukurtas programas, skirtas Lietuvos tautinėms mažumoms.
Šio įstatymo pataisas Seime įregistravęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys L.Kasčiūnas siūlo numatyti, kad radijo ir televizijos programos, transliuojamos oficialia ES kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais, o ne oficialia ES kalba – tik verčiamos, išskyrus šiuo metu įstatyme įvardytas programas.
„Lietuvos radijo ir televizijos komisijos tyrimas parodė, kad kai kuriose televizijose rusiška produkcija sudaro beveik 50 proc. Bet kokia produkcija iš užsienio turi būti įgarsinta arba subtitruota lietuvių kalba. Subtitravimas yra pigesnis ir labai dažnai naudojamas rusiškuose serialuose, rodomuose Lietuvoje. Todėl manau, kad produkcijai oficialiomis ES kalbomis turėtų būti paliktas pasirinkimas įgarsinti arba subtitruoti, tačiau neoficialių ES kalbų atveju turėtų būti taikomas įgarsinimas. Kitaip tariant – didesni kaštai.
Mes negalime jos uždrausti, apmokestinti muitais, bet mes galime padidinti arba sumažinti kaštus. Poreikis įgarsinti, manome, tuos kaštus galėtų padidinti, todėl televizijos galėtų ieškoti kitų kelių, ne tik pigiausios rusiškos produkcijos“, – savo siūlymą komentuoja L.Kasčiūnas.
Sovietinė nostalgija labai koreliuoja su nusivylimu mūsų valstybe, demokratine santvarka, o tai yra tiesioginis ryšys su geopolitine orientacija į Rytus.
Politikas pažymi, kad jo dažnai klausiama, kodėl įstatymo pataisomis nusitaikyta į rusiškus serialus ar filmus ir ką jie turi bendra su propaganda.
„Atsakymas labai paprastas – trečdalis visuomenės vis dar mano, kad sovietmečiu buvo geriau gyventi nei dabar. Sovietinė nostalgija labai koreliuoja su nusivylimu mūsų valstybe, demokratine santvarka, o tai yra tiesioginis ryšys su geopolitine orientacija į Rytus. Akivaizdu, kad ir tie serialai į tai orientuoti. Taigi siūlomu būdu norėtume paraginti mažinti tokios produkcijos kiekį“, – aiškina pašnekovas.
Lietuviškai kalbantis Šurikas nepatiks
Propagandos specialistas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doc. dr. M.Martišius sako, kad yra tikėtina, jog jei rusiška produkcija kalbės lietuviškai, jos vartojimas sumažės. Jos kiekiai mažės ir tuo atveju, jei televizijos kanalai nuspręs, kad tokios produkcijos išbrangimas jiems yra nepriimtinas.
„Tada, kai Šurikas (populiarus sovietinių komedijų personažas – LRT.lt) kalba lietuviškai, jo žiūrimumas krenta dramatiškai. Jei žmogus įpranta tam tikrus pasakymus girdėti rusų kalba, tai, išvertus į lietuvių kalbą, dalis to žavesio, nostalgijos dingsta, ir žmogus nėra linkęs to žiūrėti. Taigi auditorija gali tiesiog nusisukti.
Jaunas žmogus Šuriko nelabai žiūrės: socialinis kontekstas – nebe tas, įvairių dviprasmiškų pasakymų prasmė šiandieniniam jaunam žmogui nežinoma, nesuprantama“, – apie poveikį žiūrovams kalba M.Martišius.
Tačiau, pasak informacinių karų žinovo, rusiški serialai, rodomi Lietuvoje, neapsiriboja „Šuriko nuotykiais“, ir kai kurie jų gali būti patrauklūs didesnei žiūrovų auditorijai nei ta, kuri jaučia šiokią tokią nostalgiją sovietmečiui.
„Serialas serialui nelygus, tačiau nemažai to, kas pas mus patenka iš Rusijos dabartinės produkcijos, būna sukurta greitai, su maža išliekamąja menine verte. Daug žmonių tokia produkcija nepritraukia, nebent tuos, kuriems norisi žiūrėti serialus apie banditų ir policijos susišaudymus, panašius dalykus.
Tačiau yra ir produktų, į kuriuos investuotos didelės sumos ir kurie gali pritraukti nemažą, netgi jauną auditoriją. Yra toks serialas „Naša Raša“, kuris, nors dėl skonio galima ginčytis, nėra tik sovietinei kartai, ir ten esantis humoras gali būti suprantamas ir jaunai kartai, pritraukti ir ją“, – pažymi pašnekovas.
Tiesa, tokia įstatymo pataisa, pasak pašnekovo, gali turėti poveikį ir televizijos kanalų sprendimams. Už produkcijos pirkimus atsakingi asmenys susidurs su situacija, kuomet gaus pigų, mažos išliekamosios vertės kūrinį, tačiau jį turės ne tik išversti, bet dar ir samdyti žmogų, kuris jį įgarsintų nors ir vienu balsu. Tai, anot M.Martišiaus, gali priversti gerai paskaičiuoti, ar neverta paieškoti alternatyvų tokiai produkcijai.
Rusiškai kalbančių serialų ieškos kitur
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas D.Radzevičius sako, kad tokios pataisos – tinkama priemonė sąmoningiems piliečiams, tačiau ar tai galioja rusiškos produkcijos mėgėjams, kelia abejonių.
„Koks to tikslas – sumažinti rusiškos produkcijos kiekį lietuviškose televizijose ar sumažinti jos poveikį? Manau, siūlant šią idėją žvelgiama toliaregiškai ir siekiama, kad nekokybiškas, propaganda užterštas turinys nepapultų žmonėms į smegenis, o jei papultų, tai neturėtų poveikio.
Tačiau reikia suprasti, kad tas turinys orientuotas į vyresnio amžiaus auditoriją, nemokančią kitų užsienio kalbų, ir jei tie žmonės tokio turinio norės, jie jo ieškos alternatyviuose kanaluose, neturinčiuose įpareigojimų titruoti ar įgarsinti tokią produkciją, o problema išliks“, – kalba D.Radzevičus.
Tiesa, D.Radzevičius mano, kad lietuviškos žiniasklaidos turinys gali tapti kokybiškesnis, tačiau, pasak žurnalistų sąjungos pirmininko, reikėtų priminti, kad kokybiškas turinys kainuoja vis daugiau.
„Vakarų Europos šalys jau suprato, kad, jei nori turėti kokybišką žiniasklaidą savo šalyje, kurios nenukonkuruotų pigus pseudokokybiškas turinys, turi investuoti į savo žiniasklaidą. Taigi turime investuoti į kokybišką turinį per Spaudos ir televizijos rėmimo fondą, kino pramonę“, – tikina pašnekovas.
