Juozas Kerševičius nuo seno dirbo su medienos apdirbimu susijusius darbus. Bankrutavus buvusiai įmonei Žiežmariuose teko galvoti, ką veikti toliau, tad 1997 metais įkūrė individualią įmonę. Šiandien į jos veiklą įsitraukusi visa šeima, o sūnus Kęstutis čia – komercijos direktorius.
„Esame šeimos verslas“
Su tėčiu Juozu ir sūnumi Kęstučiu ir susitinkame Žiežmarių pakraštyje esančioje įmonėje. Gamybos cechuose verda darbas, o administracijos korpuse tylu, kas leidžia spėti, kad vadovų čia nėra daug.
„Esame šeimos verslas, plėtojame jį. Keitėsi kryptys, bet ir pradžioje, ir dabar tai yra medienos žaliava. Tiesiog pasikeitė gaminiai, ką mes iš tos medienos gaminame. Pradėjo įmonė nuo lietuviškos medienos rąstų pjovimo, po to atsirado nedidelė lentpjūvė, kuri augo, vėliau prireikė ir džiovyklų. O ir medienos pirkimo konkursai darėsi vis sunkesni, gamybai reikėjo geresnės medienos, lietuviška nebetiko. Tada uždarėme lentpjūvę ir dabar importuojame medieną iš Skandinavijos Šiaurės, Rusijos Karelijos, iš kurios gaminame baldų komponentus“, – pasakoja abu Kerševičiai.
Dabar dirbama trijose vietose – du cechai veikia Žiežmariuose, dar vienas padalinys Stasiūnuose, arčiau Kaišiadorių.
Esame šeimos verslas, plėtojame jį. Keitėsi kryptys, bet ir pradžioje, ir dabar tai yra medienos žaliava.
„Žiežmariuose padarome, suklijuojame tam tikro skerspjūvio detales, jas vežame galutiniam apdirbimui Stasiūnuose ir ten gimsta galutinis komponentas. Mes gaminame komponentus lovoms, stalams – įvairiems baldams, tiek minkštiems, tiek kietiems. Tai lovų šonai, galai, balkiai, lovajuostės, kur dedamas čiužinys, stalų kojaryšiai, stalčiai komodoms“, – vardijo Kęstutis.
Jo teigimu, visos medinės lovos detalės pagaminamos čia, tada iškeliauja ne tiesiai į parduotuves, tarkim, „Ikea“, bet į fabrikus, kuriuose šie komponentai sudedami į dėžes, jeigu reikia, pridedamas audinys ir iškeliauja pas klientus. Tačiau ne Lietuvoje, Kęstučio teigimu, o Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. Lietuvoje, kiek žinoma Kerševičiams, pardavinėjami tik vienos kolekcijos baldai su žiežmariškių gaminamais komponentais.
Augti galėtų, bet elgiasi atsakingai
K.Kerševičius neslepia besižvalgąs į kitus fabrikus, kitas įmones, su kuriomis galėtų artimiausiu metu bendradarbiauti. Karantinas paskatino susimąstyti apie tai, kad klientų reikia turėti ne vieną.
Įmonė kasmet auga apie 15-30 proc. tiek siūlomų rinkai pagamintų komponentų kiekiu, tiek apyvarta. Galėtų visi padaliniai dirbti ir dviem pamainomis, bet, kaip patys sako, „padidinti apimtis juokų darbas, tik išlaikyti paskui sunku“.
Mes iš jūsų pirksim, kol iš mūsų pirks.
Juk ilgalaikių sutarčių šioje srityje niekas nepasirašinėja, kadangi baldų gamintojai paprastai sako taip: „Mes iš jūsų pirksim, kol iš mūsų pirks“.
Per karantiną, nors didelių nuostolių įmonė ir nepatyrė, šeimos nariai tarpusavyje kalbėdavo, kad reikia visą laiką dirbti viena pamaina, nedidinti apimčių, kad paskui jų nereikėtų mažinti.
„Karantino metu dalis mūsų padalinių nesustojo visiškai, tai lėmė skirtingos rinkos. Dirbome tol, kol užsipildėme sandėlius. Kadangi nežinojome, kiek tai tęsis, bijojome pirkti žaliavą ir toliau pildyti atsargas, tada paleidome dalį žmonių į prastovas. Dabar kitaip darytume – dirbtume toliau, būtume ieškoję sandėlių ir juos irgi pildę. Bet po visko lengva būti teisiam“, – nusijuokia Kęstutis.
„Ar tu nori dirbti?“
Įmonės pardavimų koronavirusas nepaveikė, sako Kerševičiai, jie bijoję tik dėl darbuotojų – kad nesusirgtų, neužkrėstų kitų.
„Per dieną mes pagaminame apie 30 tūkst. skirtingų komponentų – tai gali būti lovų grotelės, sienelės, šonai, galai. Jeigu skaičiuotume tik lovas, per dieną paruošiame apie 1700 lovų. Mes ne visą ją pagaminame, kitur audinys gaminamas, bet mes tiekiame medžio komponentus“, – skaičius dėsto Kęstutis.
Įmonėje gamyboje dirba apie 50 darbuotojų, jų kaita nėra didelė. Juozas sako, kad kai kurie tebedirba nuo pat įmonės įsikūrimo kartu su juo. Keičiasi dažniau tie, kurie įsidarbina naujai. Užsieniečių čia dar nėra, Kerševičiai sako išsiverčiantys kol kas su savais, nors prisipažįsta reikalavimus darbuotojams sumažinę iki vieno: „Ar tu nori dirbti?“
Jeigu skaičiuotume tik lovas, per dieną paruošiame apie 1700 lovų.
„Nėra taip, kad pastatome kokią nors naują liniją ir atėjęs žmogus iš karto gali prie jos dirbti. Žinoma, yra paprastesnių darbų, kuriems nereikia rimtesnės kvalifikacijos, bet jeigu įrenginys sudėtingesnis, tiesiog klausiame, ar žmogus nori dirbti, ar tai jo sritis ir ar nebus taip, kad po dviejų mėnesių mokymų išeis. Kone visus žmones esame apmokę patys“, – kalbėjo K.Kerševičius.
Atlyginimų vidurkis įmonėje Žiežmariuose – apie 1200 eurų neatskaičius mokesčių, jis priklauso nuo darbuotojo kompetencijos.
Įsitraukė nuo vaikystės
Kęstutis prisipažįsta, kad nelabai svarstė galimybių rinktis kitokią ateitį: „Aš nuo kokių 12 metų tampiau šakas miške. Aktyvesnis mano darbas – po studijų, bet aš visada buvau veikloje. Kažką perkant, ieškant, nuo mokyklos laikų prie to buvau prisilietęs.“
Juozas šypsosi, klausiamas, kaip reikėjo motyvuoti sūnų, kad įsitrauktų į šį darbą, esą taip jau natūraliai susiklostė.
Baigęs mokslus Vilniuje, Kęstutis pasinėrė į įmonės reikalus per patį ekonominės krizės laikotarpį, tad, kaip sako, net nesvarstė galimybės likti Vilniuje – reikėjo prisidėti sunkiu metu prie šeimos verslo išsaugojimo. Kurį laiką jis su žmona gyveno Vilniuje, tad važinėjo čia į darbą, paskui persikraustė į Kaišiadoris. Vis dėlto sostinė šeimai arti ir dabar, kaip sako, per 30-40 minučių įveikiamas atstumas yra vieni niekai.
Niekada nesistengiame lipti kam nors per galvas, vietos visiems yra sočiai. Jeigu kažkas klausia dėl pagalbos, tai niekada neatsisakome.
Paprašyti paramos – neatsisako
Ši šeima žinoma Žiežmariuose ne tik dėl sėkmingai veikiančios įmonės, tačiau ir dėl kitos veiklos – jau ne vienerius metus jie remia neįgaliuosius, įvairius jų projektus ir veiklas, karantino metu leido naudotis pastato siena kaip kino ekranu Žiežmarių kultūros namams sugalvojus rengti lauko kino seansus.
„Mes šeimos verslas, todėl labai dažnai nugali ne materialinės vertybės, o moralinės. Niekada nesistengiame lipti kam nors per galvas, vietos visiems yra sočiai. Jeigu kažkas klausia dėl pagalbos, tai mes niekada neatsisakome. Tos paramos nėra didžiulės“, – daugžodžiauti šia tema nelinkęs net ir iškalbusis Kęstutis.
O Juozas savo ruožtu primena: „Mes esame vietiniai, visus pažįstam, esam žinomi.“ Daugiau ištraukti apie šią veiklą nepavyksta nei iš tėvo, nei iš sūnaus.
