J.Jurelytė baigė studijas Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete. Ji teigia besidžiaugianti galimybe dirbti su milžiniškais ir nestandartiniais projektais: pradedant fabrikų, prekybos centrų projektavimu, baigiant muziejais ir net oro uostais.
Apie inžinierės darbą, gyvenimą užsienyje ir vis dar gajus mitus, susijusius su statybų sektoriumi – interviu su J.Jurelyte.
– Kaip nusprendėte pasirinkti inžinierės profesiją?
– Būdama moksleivė neplanavau studijuoti statybos inžinerijos. Baigiau dailės mokyklą ir ketinau stoti į architektūrą. Tačiau paskutiniais metais nustojo traukti piešimas, tad nusprendžiau rinktis statybų inžineriją. Pagalvojau, kad fakultetas tas pats, tad, jei ką, architektūra bus šalia. Tačiau man patiko studijuoti statybos inžineriją ir noras studijuoti ką nors kitą pranyko. Man patiko tikslieji mokslai iš esmės.
2009 m. baigiau statybos inžinerijos bakalaurą ir nusprendžiau tęsti studijas pastatų inžinerinių sistemų srityje. Būtent į šią sritį norėjau įsigilinti labiau. Ją baigusi ir mano mama. Visgi statybų inžinerija yra plati sfera, kurioje galima rinktis nuo konstrukcijų, vadybos iki medžiagų ar inžinerinių sistemų sričių. Studijuoti KTU pasirinkau dėl to, kad pati esu kaunietė ir rinkausi čia esantį geriausią technologijos universitetą.
– Gana sėkmingai įsitvirtinote Stambule, Turkijoje. Kaip gyvenimas atvedė į šią šalį?
– Dar studijų metu aktyviai naudojausi „Erasmus+“ mainų programos galimybėmis, teko studijuoti Portugalijoje. Vėliau pati tapau atvažiuojančių užsienio studentų mentore – norėjosi padėti į Lietuvą atvykusiems kitų valstybių studentams, tad teko daug bendrauti su įvairių kultūrų žmonėmis. Ši patirtis mane paskatino bandyti ir įgyti darbinės patirties užsienyje.
Galiausiai baigusi studijas ir dirbusi Lietuvoje 1,5 metų, sužinojau, kad viena Turkijos įmonė ieško kvalifikuotų darbuotojų iš Lietuvos Stambule vykdomam projektui. Jie prisidėjo statant vieną iš didžiausių Vilniaus prekybos centrų, todėl nusprendė, kad esame profesionalūs darbuotojai, tinkami jų įmonei.
Tiesiog nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir sulaukusi teigiamo atsakymo, atsisakiau savo darbų Lietuvoje. Po savaitės jau buvau Stambule. Iš pradžių buvo kiek sunku dėl kultūrinių skirtumų, dėl kurių kildavo nesusipratimų. Tačiau gyvenant kitoje šalyje privalai gerbti vietinius papročius ir susitaikyti su didesniais ar mažesniais kylančiais trikdžiais.
– Su kokiais projektais tenka dirbti šiuo metu?
– Dabar dirbu vienoje iš didžiausių pastatų inžinerinių sistemų projektavimo ir konsultavimo įmonių Turkijoje. Mūsų įmonės projektavimo spektras labai platus: nuo gamyklų, oro uostų iki prekybos centrų, viešbučių ir kitų didesnių statinių. Dirbame tik su dideliais projektais, t.y. kurių plotas ne mažesnis nei keletas tūkstančių kvadratinių metrų. Mano vaidmuo yra suprojektuoti šių pastatų inžinerines sistemas.
Stambulas yra geroje strateginėje vietoje, tarsi tiltas tarp Europos ir Azijos, tad netrūksta pasaulyje žinomų įmonių, kurios nusprendžia įkurti savo padalinius šioje šalyje. Todėl turime ypač konkurencingą aplinką.
Asmeniškai man, vienas įdomiausių projektų buvo Stambulo miesto modernaus muziejaus projektavimas. Jį atlikome kartu su britų įmone. Manau, kad mums puikiai sekėsi tiek įgyvendinti patį projektą, tiek ir bendradarbiauti. Šiuo metu su tais pačiais britais planuojame tapti verslo partneriais ir kartu vykdyti projektus Australijoje ir Afrikoje.
– Kokius skirtumus įžvelgiate tarp Lietuvos ir Turkijos statybų rinkos?
– Turkijoje gyvena apie 70 mln. gyventojų. Tad didžiausias skirtumas yra statybų mastai. Šiuo metu Turkijoje yra didelė paklausa prabangiam nekilnojamajam turtui. Jį dažniausiai perka užsieniečiai.
Pačiai darbe tenka susidurti su labai skirtingais klientais. Vieni projektai neturi biudžeto limito ir gali projektuoti bei siūlyti naujausius ir aukščiausios klasės inžinerinius sprendimus. Kartais būna atvirkščiai – norima viską pastatyti kuo pigiau.
– Kaip manote, kokios kompetencijos svarbiausios norint sėkmingai dirbti pastatų inžinerinių sistemų srityje?
– Šiuo metu pačiu svarbiausiu dalyku tapo specialių kompiuterinių sistemų išmanymas ir gebėjimas jomis dirbti. Žinoma, jos labai sparčiai keičiasi, keičiasi ir jų galimybės, taip pat projektų pateikimo būdai. Todėl tenka nuolat tobulėti ir mokytis. Tačiau nepaisant šių įrankių valdymo gebėjimų, itin svarbu turėti bendro pobūdžio, su inžinieriaus specialybe susijusias žinias, loginį mąstymą, suprasti ir mokėti atlikti skaičiavimus. Viso to, kaip ir mokėjimą naudotis programomis, išmokstame dar universitete, o vėliau lieka tik vis atnaujinti savo žinias ir sekti naujienas.
O pastatų inžinerinių sistemų sprendimai labai greitai keičiasi. Kiekvienais metais rengiamos didžiulės parodos, kur gamintojai pristato savo produktus ir naujienas. Gauname kvietimų jose dalyvauti. Mūsų kolegos vyksta patys į parodas Vokietijoje, Italijoje. Patys gamintojai dažnai užsuka į svečius, norėdami pristatyti naujausius savo produktus, papasakoja, kaip juos panaudoti projektuose. Turi nuolat sekti naujoves, kurių tikrai daug.
– Stereotipiškai tikima, kad inžinerija – vyrų specialybė. Ar nejaučiate šio požiūrio savo aplinkoje?
– Tikrai nesutikčiau, kad tai vien tik vyriška profesija. Mūsų biure 40 proc. inžinierių yra būtent moterys. Statybų aikštelėje šis skaičius šiek tiek mažesnis, bet nemanau, kad ir ten moterims sunkiau dirbti. Visgi inžinieriaus specialybė yra daugiau protinis darbas, kurį dažniausiai atlieki sėdėdamas jaukiame biure. Žinoma, galima rinktis statybų priežiūros pareigas, tuomet statybų aikštelėje teks praleisti daugiau laiko. Esu bandžiusi ir tai, bet man tiesiog netiko toks darbas.
– Su kokiais dar mitais, susijusiais su jūsų profesiją, susidūrėte?
– Apskritai keista girdėti apie tokį įsivaizdavimą, kad statybų ar inžinerinių pastatų sistemų inžinieriai tarsi plytas nešioja. Baigę aukštąsias studijas inžinieriai gali realizuoti save daugelyje sferų ir sričių, o ne vien tik statybų aikštelėje.
