2012-ieji. Tais metais vaizdo transliacijų platforma „Netflix“ pirmą kartą įžengė į Europą, pradėdama savo veiklą Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Pusmečiu anksčiau, 2011 m. vasarą, šiandieninis audiotransliacijų gigantas „Spotify“ įžengė į JAV rinką.
Tuo tarpu Lietuvoje 2012 m. buvo įvestas naujas mokestis. Pagal jį, vaizdą ir garsą įrašyti leidžiančių laikmenų ar prietaisų pirkėjai turėjo mokėti daugiau, siekiant kompensuoti autoriams kylančius praradimus.
Galbūt sunkoka prisiminti, bet tuokart dėl mokesčio virė kur kas daugiau diskusijų. Dėl naujos tvarkos ginčijosi ir teisininkai – intelektinės nuosavybės teisės specialistė Marija Stonkienė interviu portalui bernardinai.lt teigė, kad toks mokestis yra nepagrįstas jokiais duomenimis, o teisininkas Pranas Švedas komentare delfi.lt retoriškai klausė, kada apmokestinsime smegenis.
Tokį mokestį gynė tuometinis kultūros ministras Arūnas Gelūnas, motyvuodamas tuo, kad tai leistų atlikėjams daugiau uždirbti. Tuo metu, po finansinės krizės, nemažai šalies atlikėjų išeitimi laikė emigraciją – tai naujajam ministrui buvo papasakota po susitikimo su Lietuvos gretutinių teisių asociacija „AGATA“.
Galiausiai naujasis mokestis buvo priimtas Seime ir įsigaliojo nuo 2012 m. kovo.
Tačiau nuo 2012 m. pasikeitė ne tik Lietuvos valiuta, kuria mokamas šis mokestis, bet ir vartotojų įpročiai. Nors tokie failų dalijimosi tarp vartotojų (P2P) tipo tinklalapiai kaip „Linkomanija“ dar gyvuoja, Lietuvos bei pasaulio vartotojai per pastarąjį dešimtmetį atrado vaizdo transliacijų prenumeratas.
Nauji įpročiai galėtų iš naujo pajudinti klausimą, kiek toks mokestis atitinka šiandienos realybę.
