Objektyviai vertinant reikia pažymėti, kad gana sėkmingai įgyvendinama Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa, supaprastinta paramos administravimo ir gavimo tvarka. Iš viso minėtai programai skirta 7,896 mlrd. Lt, jau išmokėta 52 proc. visų lėšų. Vienos svarbiausių pirmos krypties programos „Žemės, maisto ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas“, skirtos jauniesiems ūkininkams, išmokėta 97 proc. lėšų, o žemės ūkio valdų modernizavimo – 81 proc. Antros krypties „Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimo“ programoje baigiasi lėšos, skirtos paremti ūkininkaujančiuosius mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Prasčiausiai (tik 14 proc.) įsisavintos trečiosios krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonominis įvairinimas“ lėšos, nors iš šios krypties buvo tikimasi papildomai sukurti darbo vietų kaime. Žemdirbiai mano, kad laiku suderinus su Europos Komisija, buvo galima racionaliau suplanuoti ir perskirstyti lėšas. Juo labiau kad šiose programose yra priemonių, kurių įsisavinimas siekia tik 5-6 proc. Itin didelį dėmesį žemdirbiai skiria investicijoms į savo valdų modernizavimą. Štai pernai šalyje buvo nupirkti 1987 nauji traktoriai, apie 300 javų kombainų bei daug kitos technikos. Išsekus modernizavimui skirtoms lėšos, nemažai žemdirbių, ypač tie, kurie pirmąkart pasirengė dalyvauti šioje programoje, lieka apvilti.
Žemės ūkiui skiriamų lėšų dydis atrodo įspūdingai, tačiau ar tie pinigai įsisavinti tinkamai, ar duoda naudos patiems žemdirbiams ir visam šalies ūkiui?
Įsisavinus 4 mlrd. Lt tikrai turi didėti žemės ūkio gamyba, gyvulių skaičius ir produktyvumas, turi būti vystomas intensyvus ūkis. Tačiau skaičiai rodo ką kita. Pirmiausia, nuo 2009 m. bendra galvijų skaičiaus kreivė ėmė smarkiai kristi. Jeigu 2009 m. turėjome per 771 tūkst. galvijų, tai 2012 m. vasario mėn., jų liko 670 tūkst. Per trejus metus prarasta 100 tūkst. galvijų, to vien ekonomine krize nepaaiškinsi. Dar didesni praradimai melžiamų karvių bandoje. Per minimą laikotarpį jų skaičius sumažėjo nuo 395 iki 327 tūkst. – prarasta 68 tūkst. karvių, dėl to netekome per 400 tūkst. t pieno. Pasekmės jau jaučiamos. Lietuvos pieno perdirbimo pramonė priversta žaliavinį pieną importuoti iš kaimyninių valstybių. Per 2011 m. iš Latvijos, Lenkijos ir Estijos supirkta 294 tūkst. t. pieno, 22 proc. viso Lietuvoje supirkto pieno, o užsienyje pirkto kiekis padidėjo net 43 proc., palyginti su 2010 m. Dabar mėgstama sakyti, kad žemės ūkis yra eksporto garvežys. Kaip matome, tas garvežys jau kūrenamas atvežtinėmis žaliavomis. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad 70 proc. pieną parduodančių ūkių sudaro 1-5 karvių laikytojai, kurie dėl amžiaus ir griežtėjančių pienininkystės reikalavimų pasitraukia iš gamybos. Kasmet į užsienį išvežama 130-140 tūkst. veršelių – beveik pusė visų atvestų jauniklių. Likusiųjų nepakanka atnaujinti dėl ligų išbrokuotas pieninių karvių bandas. Veršeliai keliauja į užsienį, o mūsų ūkininkai brangiai perka užsienyje veisiamus galvijus. Esant tokiai sujauktai pienininkystės strategijai, žemdirbiams tapo parankesnė augalininkystės šaka, jai reikia mažiau darbo išteklių, o gaunamas pelnas didesnis. Apgailėtina padėtis ir mėsinėje galvijininkystėje. Grynaveislių mėsinių galvijų šalyje yra netoli 12 tūkst., o mišrūnų – per 80 tūkst. Prieš 12 metų Lietuvoje buvo laikoma per milijoną kiaulių. Nuo 2009 m. jų skaičius krito nuo 900 tūkst. iki 600 tūkst. Reikia pažymėti ir tai, kad atskirais periodais į Rusiją buvo išvežama apie 70 proc. Lietuvoje užauginamų kiaulių, o į Lietuvą įvežama pusė reikiamos kiaulienos. Pradėta į Lenkiją vežti gyvas kiaules, o iš Lenkijos – kiaulių skerdieną. Galvijų mėsos gamyba nuolat krinta, nepaisant to, kad jai atriekta didžiausia paramos riekė. 2011 m. galvijų skerdenos sudarė tik 41 tūkst. t. – 3,8 proc. mažiau negu 2010 m. Manau, kad nereikia stebėtis, jog į Lietuvą kasmet įvežama apie 100 tūkst. t mėsos, arba trečdalis šalyje pagaminamo kiekio. Pradėjo mažėti net kiaušinių gamybos apimtys – krito 14 proc. 2011 m., palyginti su 2010 m.
Užauginamų gyvulių skaičiaus mažėjimas tikriausiai lemia ir mėsos kainą šalyje. O ar nepaveikia pačios gamtos?
Man, kaip agronomui, itin skaudi gresianti nelaimė šalies dirvožemiams – nualinimas ir humuso mažėjimas. Gamtoje viskas susieta. Sumažinus gyvulių skaičių, mažėja mėšlo kiekis, o jo panaudojimas dar labiau apsunkinamas teisės aktais. Pasitaikydavo negerų dalykų – šiaudai būdavo sudeginami laukuose, tačiau dabar vis plačiau norima juos deginti pramoninėse katilinėse. Jau planuojama šiaudų granulių gamykla, kuri per metus galės pagaminti 480 tūkst. t. šiaudų granulių. Dar keletas tokių gamyklų, ir kokią tada organiką galėsime įterpti į dirvą? Apie tai dažnai kalba ASU Agronomijos fakulteto dekanas doc. dr. Viktoras Pranckietis, tačiau jo balsas valstybinėse institucijose nelabai girdimas. Be to, lietingi metai paryškino melioracijos problemas, jau patvinsta ištisi laukų masyvai. Specialistai teigia, kad šalyje reikia remontuoti apie 17 tūkst. km drenažo, melioracijos laukia per 220 tūkst. ha žemės. Kažin ar dabartinė valdžia įsivaizduoja tokių darbų mastą, kasmet skirdama melioracijai tik po 28 mln. Lt?
O kokia jūsų nuomonė apie parduodamą žemės ūkio paskirties žemę?
Man atrodo keistas valdžios sprendimas nebepriimti žemdirbių prašymų pirkti žemės ūkio paskirties žemę. Lietuvoje kaip visada: kas greitesnis, tas pirmesnis. Kuo nusikalto žmonės, kurie daug metų sąžiningai nuomojosi ir dirbo žemę. Juos nuolat tikindavo, kad ir toliau galės ja naudotis. Tačiau gudrieji, kurie suprato, kad ateityje bus galima uždirbti iš žemės pardavimo, laiku suskato tvarkyti dokumentus. Žemės ūkio ministerija, pasirengusi sumažinti apleistų žemių, privalo suvokti, jog skatinti gyventojus kuo daugiau žemės apželdinti mišku – ne panacėja. Miškas duos produkciją po šimto metų, o sparčiai augantis pasaulyje maisto poreikis pareikalaus naujų žemių. Drįstu teigti, kad Lietuvoje, atsižvelgiant į dabartines pasaulines ir šalies žemės ūkio vystymosi tendencijas, nėra sukurtos ilgalaikės žemės ūkio sektoriaus plėtros strategijos ir prioritetai. Pvz., Lietuva tampa javų ir rapsų auginimo kraštas, kai racionaliausia šalyje vystyti pienininkystę ir galvijininkystę, tinkamai pertvarkius veislininkystę. Kaip toliau strateguoti žemės ūkio gamybos vystymosi kryptis – uždavinys labai sudėtingas, reikia išsamios žemės ūkio sričių analizės, svarus ir mokslininkų bei gamybininkų žodis, tvirta Žemės ūkio ministerijos vadovybės pozicija kardinaliais šios šakos vystymo klausimais.
Ne kartą viešai minėjote, jog Lietuva susiduria su senstančio kaimo problema. Kas pakeis senuosius ūkininkus: jų vaikai ar nauji atvykėliai?
Nors kaime dar gyvena 33 proc. žmonių, iš jų 23 proc. jau sudaro pensininkai, o darbingo amžiaus (nuo 20 ik 60 metų) žmonių yra 52 proc. Jaunimo (nuo 25 iki 35 metų) likę tik 15 proc. Dabar žemės ūkyje ir miškininkystėje dirba 9 proc. visų šalies dirbančiųjų. Sunkmečiu emigracijos mastai tapo stulbinantys, tačiau vien ekonomine krize tokio reiškinio pateisinti negalima. Jau dabar žemės ūkyje pradeda trūkti mechanizatorių, melžėjų, kitų kvalifikuotų darbininkų. Daug šnekama apie jaunimo pritraukimą dirbti kaime. Bet faktiškai viskas daroma atvirkščiai. Blogai buvo suplanuota parama jauniesiems ūkininkams, kuri jau išseko. Man ypač neramu ir skaudu dėl jaunųjų ūkininkų, kurie Lietuvoje nesikuria taip sparčiai kaip kitose šalyse, nes juos varžo per gausūs apribojimai. Spaudoje publikuoti ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenys rodo, kad iki 35 metų amžiaus grupėje (pagal bendrą šalies ūkių skaičių) jaunųjų ūkininkų Lietuvoje yra tik 4,2 proc., Latvijoje – 7,2 proc., Estijoje – 5,6 proc., o Lenkijoje – 12,3 proc. Ūkininkauti pasiryžusiam jaunam žmogui pirmiausia reikia žemės. Šioje srityje nerimą kelią Vyriausybės noras kuo sparčiau privatizuoti visą valstybinę žemę. Jaunasis ūkininkas susiduria su sunkumais pirkdamas valstybinę žemę, o ar negalėtų ilgesnį laiką ją nuomoti iš valstybės ir gauti paramą?
Didžiai išmintingi Žemės ūkio ministerijos vadovai siūlo sujungti prie gyvenviečių esančius privačius 2-3 ha sklypelius į bendrą plotą ir šią žemę nuomoti jauniesiems ūkininkams. Bet vadovai nekreipia dėmesio į tai, kad jauniesiems ūkininkams nesukurta tinkama finansavimo ir kreditavimo sistema, kad galėtų lengvatinėmis sąlygomis gauti kreditą, per maža naujų ūkių įkūrimo parama. Trūksta kompleksinio požiūrio į jaunųjų ūkininkų kūrimosi problemą. Dažnai būna taip, kad jaunasis ūkininkas sugeba už savo ir paramos lėšas nusipirkti traktorių, tačiau toliau jis negali įsigyti šiuolaikinių padargų. Kol Lietuvoje bus mokamos vienos mažiausių Europoje tiesioginės išmokos, nedaug jaunųjų ūkininkų norės užsiimti žemės ūkiu ir toliau važiuos dirbti į užsienį.
Tai kaimas netapo patrauklesnis?
Deja, tuo pasigirti negalime. Darbo vietos kaime kuriamos vangiai. Šiek tiek gerėja infrastruktūra miesteliuose, panaudojant tam ES lėšas, tačiau išlieka ūkio vidaus kelių problema, kaimo gyventojai propagandos tikslais masinami šiferio stogų keitimu, beveik visi šachtiniai šuliniai užteršti nitratais, mažėja kaimo ambulatorijų, pradinių mokyklų, bibliotekų skaičius.
Ūkininkų susirinkimuose vyksta audringi debatai dėl valdžios nežaboto noro vis didinti mokesčius ir kurti naujus. Kokie mokesčiai vėl laukia žemdirbių?
Skaudus konservatorių palikimas – naktinė mokesčių reforma, įrėžusi gilų randą šalies verslo subjektams. Tik labai stengiantis pavyko žemės ūkio subjektams sumažinti pelno ir gyventojų pajamų mokesčio tarifus nuo 15 iki 5 proc., tačiau atkakliai bandoma didinti pajamų mokestį. Lyg ir nepastebimai didėja įmokos už pasėlių draudimą, sveikų bandų statusą, aplinkosaugos reikalavimus. Tenka mokėti selekcinį mokestį už javų, rapsų ir bulvių veisles. Nutarta, kad pieno gamintojai privalo atlikti mokamą metrologinę šaldytuvų patikrą ne kas penkerius, o kas dvejus metus. Pranešta, kad nuo kovo 1 d. už dyzelinius variklius turinčių automobilių techninę apžiūra teks mokėti 12 litų daugiau. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis suskaičiavo, kad įvairūs mokesčiai 1 ha jau sudaro per 300 litų išlaidų. Kaip J. Kraujelis sako: viena ranka duoda, kita paima. Paskubomis, gerai su žemdirbiais neišdiskutavus buvo priimtas naujas Žemės mokesčio įstatymas. Teisė nustatyti žemės mokesčio tarifą nuo 0,1 iki 4 proc. palikta savivaldybėms. Nauja ir tai, kas žemė bus vertinama rinkos verte. Švelniai tariant, nusispjauta į mūsų mokslininkų, gamybininkų dešimtmečiais kurtą unikalią ekonominę žemės našumo vertinimo sistemą. Man ne kartą teko nagrinėti ir tobulinti šią sistemą ir tikrai žinau, kad ji geriausiai atspindi dirvožemio derlingumo kriterijų, o ne spekuliaciniais motyvais pagrįstą žemės vertę. Dar 1923 metais Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Stulginskis pasirašė Žemės mokesčių įstatymą, kuriame žemės rūšys paprastai ir aiškiai buvo nustatytos pagal dirvožemio bei podirvio ypatybes ir derlingumą. Jau tada šviesios galvos numatė galimas protekcijas savivaldybėse ir tik ministras turėjo teisę atleisti arba mažinti žemės mokestį. Vis daugiau netiesioginių mokesčių kraunama ant žemdirbių pečių. Nenorima girdėti jų nuomonės, kokius mokesčius būtina sumažinti. Kiek metų į uždarytas duris beldžiasi sodininkai ir daržininkai su pagrįstais ir paskaičiuotais argumentais dėl galimybės sumažinti PVM vaisiams ir daržovėms. Mėsos perdirbimo sektoriaus atstovai gyvu pavyzdžiu įrodinėja, jog 2003 m. sumažinus PVM šviežiai mėsai, jos pardavimai per kelis metus šoktelėjo net pusantro karto. Socialdemokratų frakcijos nariai daug kartų siūlė mažinti atskiriems maisto produktams PVM tarifus, tačiau šioje kadencijoje dėl valdančiųjų abejingumo to pasiekti negalėsime.
2012 m. žemdirbiams svarbiausias įvykis – galimybė suderėti su ES institucijomis didesnes išmokas 2014 m. Ar pavyks tai padaryti?
Iš tiesų šiuo metu vyksta derybos dėl tiesioginių išmokų po 2014 metų. Nenoriu daug komentuoti, kas su kuo tarėsi, ką pasiekė, kas parašė rezoliuciją ar surengė mitingą. Aišku viena – tokie susitarimai pasiekiami tik tariantis valstybių premjerams ir prezidentams. Mūsų šalies aukščiausi pareigūnai žemdirbiams nuomonės šiuo klausimu nepateikė, ūkininkai neinformuojami apie pokalbius su kitų šalių vadovais. Aš gerbiu žemdirbių savivaldos vadovų nuomonę ir pritariu jų pastangoms dirbti su ES žemdirbius vienijančiomis organizacijomis rengiant bendrą nuomonę. Suprantama, jei Europos Parlamente dalyvauja 27 Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovai, tai kitoms trims įtakingiausioms Vokietijos, Prancūzijos ir Ispanijos šalims atstovauja net 227 atstovai. Švilpaudamas Briuselyje prie Parlamento rūmų daug nepasieksi. Man atrodo, kad šioje srityje daugiau pompastikos ir pasigyrimo, o konkrečių rezultatų dar nematyti.
Dėkoju už pokalbį.
 |
