Pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvos valstybė nuosekliai mažino savo įtaką ekonomikoje – valstybines įmones ir turtą, nesusijusias su strateginiais šalies tikslais, pardavinėjo, planavo koncesijos sutartis, o valstybės valdomų įmonių (VVĮ) valdybose didino nepriklausomų narių skaičių.
Tačiau pastaruoju metu ilgamečiai šalies prioritetai, regis, apvirto aukštyn kojom. Seime daugumą turintys „valstiečiai“ vieną po kitos traukia vis naujų valstybinių verslų idėjas: norima steigti valstybinį banką, valstybinių vaistinių tinklą ir virtualias valstybines oro linijas.
Maža to, kaip jau rašė 15min, parduoti planuotos valstybinės įmonės „gelbėjamos“ įrašant jas į strategiškai svarbių bendrovių sąrašą. Tokiu būdu iš privatizuojamų įmonių sąrašo išbrauktos „Problematika“, „Kelių priežiūra“, pasigirdo ir raginimų stabdyti ir Lietuvos radijo ir televizijos centro valdomo internetinio duomenų perdavimo verslo „Mezon“ pardavimą „Bitei Lietuva“.
O vaizdą, kad valstybė siekia svaresnio vaidmens ekonomikoje, dar labiau sustiprina faktai apie į stalčius kišamus koncesijos projektus – pavyzdžiui, 2019 metais Susisiekimo ministerija sustabdė Lietuvos oro uostų koncesijos projektą, pagal kurį privačiomis lėšomis ketinta išplėsti ir modernizuoti šalies oro uostus ir jų paslaugų spektrą.
Galiausiai valdantieji pranešė, kad sieks mažinti nepriklausomų narių VVĮ valdybose skaičių – šios įstatymo pataisas šiuo metu svarstomos Seime.
Viešojo valdymo ekspertas, konsultacinės įmonės ESTEP valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas pastebi, kad Lietuvoje susiformavusios liberalios valstybės nuostatos, kurias palaiko didelė dalis elito, išliko nuo pat nepriklausomybės pradžios – nepriklausomai nuo partijų retorikos. Tačiau pastaruoju metu, kaip atkreipia dėmesį ekonomistas, šių liberalių nuostatų palaikymas silpnėja.
„Viešajame sektoriuje nuo praėjusios krizės sustiprėjo tendencijos pakeisti privatų verslą, tarkim energetikoje, konsultacijų rinkoje. Tai nėra labai gerai dėl to, kad Lietuvoje viešasis sektorius, o ypač viešojo valdymo institucijos, gana silpnos”, – kintančią tendenciją 15min komentavo K.Maniokas.
Viešajame sektoriuje nuo praėjusios krizės sustiprėjo tendencijos pakeisti privatų verslą, tarkim energetikoje, konsultacijų rinkoje, – teigia K.Maniokas.
Tad, ką reiškia šis staigus posūkis ir noras susigrąžinti įvairius verslus ir VVĮ kontrolę į valstybės rankas? Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad naudojantis koronaviruso pandemija, visame pasaulyje valstybės ima aktyviau kištis į ekonomiką. Tačiau iniciatyvos, nepagrįstos rimtomis rinkos analizėmis, kelia įvairiausių rizikų – nuo naštos biudžetui, jei teks išlaikyti neefektyvias, nuostolingas įmones, iki naujų korupcijos židinių.
Tendenciją paspartino koronaviruso pandemija
Kai jau atrodė, kad ilgai girdėtos „valstiečių“ kalbos apie valstybinį banką taip ir liks kalbomis, valdantieji registravo nutarimą, kuriuo žengiamas pirmas žingsnis Valstybės plėtros banko įgyvendinimo link. Greta to „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis praėjusią savaitę dar kartą patikino, kad neatsisakoma ir valstybinių vaistinių idėjos.
Abu valstybinių verslų projektas Seimas svarstys antradienį popiet.
Ekonomistai pastebi, kad valstybės bandymas aktyviau kištis į ekonomiką ypač sustiprėjo per koronaviruso pandemiją – ir ne tik Lietuvoje. Valstybės daugiau skolinasi, daugiau leidžia lėšų, labiau remia verslus ir gyventojus.
Kaip 15min pažymėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Ramūnas Vilpišauskas, kadangi valstybės dalyvavimas ekonomikoje ir žmonių gyvenime stiprėjo, COVID-19 krizė ir valstybinių verslų idėjoms suteikė naują ir palankų fondą. Tarkime, valstybės dažnai per krizę suteikdamos finansinę paramą verslui įgyja ir nuosavybės.
Tą pastebi ir nepriklausomu valdybos nariu Lietuvos valstybinėse įmonėse dirbantis Gediminas Almantas, pateikęs Vokietijos aviakompanijos „Lufthansa“ pavyzdį – įmonės mažumos akcijų paketą perima valstybė, suteikdama 9 mlrd. Eur finansinį paketą.
„Valstybės viešąsias paslaugas teikiančių ar strateginės reikšmės šaliai turinčių įmonių įsigyja siekdamos apsaugoti šias organizacijas nuo bankroto ir pasinaudojant situacija įlieti valstybinio kapitalo. Tai padaryti įprastomis sąlygomis ES valstybės pagalbos reguliavimo kontekste nėra paprasta“, – stiprėjantį valstybių vaidmenį ekonomikoje 15min pabrėžia G.Almantas, einantis valstybinės įmonės „Epso-G“ valdybos pirmininko ir „Oro navigacija“ valdybos nario pareigas.
Verslui prikiša vien tik pelno siekimą
Su tuo sutinka ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas, „valstietis“ Valius Ąžuolas, neslepiantis, kad tikėjimą naujų valstybinių verslų idėjomis sustiprino COVID-19 pandemija. Ji, anot politiko, išryškino pastaraisiais metais stiprėjančią tendenciją, kad privatus verslas orientuojasi tik į pelną, neatsižvelgdamas į šalies poreikius.
„Kai šalis atsiduria ekstremalioje situacijoje, kuomet reikia greitų sprendimų ir priemonių – tokių, kaip verslo finansavimas, valstybės užsakymai, šias funkcijas geriausiai užtikrinti gali valstybė“, – su 15min savo įsitikinimais dalijosi V.Ąžuolas.
Kaip argumentą jis mini valstybės paramą verslui – esą nors valstybė skyrė lėšų paskoloms ir garantijoms, skirtoms skubiai padėti nukentėjusioms įmonėms, šios priemonės užstrigo.
Kai šalis atsiduria ekstremalioje situacijoje, kuomet reikia greitų sprendimų ir priemonių, šias funkcijas geriausiai užtikrinti gali valstybė, – įsitikinęs V.Ąžuolas.
O į Seimo BFK sukvietus visas puses aiškintis kodėl, išryškėjo, kad lėšos verslo nepasiekia ir dėl įvairiausių ginčų – pavyzdžiui, Lietuvos komerciniai bankai nesutiko dėl 2 proc. administravimo mokesčio už paramos skirstymą ir reikalavo penkiskart didesnio atlygio.
„Tai jūsų tikslas uždirbti maksimaliai ar būti solidariems su šalies situacija, kai ne tik uždirbti, bet ir verslui padėti reikia? Ir užstrigome tame“, – apgailestavo V.Ąžuolas.
Jis pabrėžė, kad pradėjus nagrinėti kitų šalių ekonomikos skatinimo planus paaiškėjo, kad geriausiai paramą sekasi dalinti tokioms šalims, kaip Vokietijai ar Švedijai, kurios lėšas skirstė per valstybės valdomas finansines įstaigas: plėtros bankus, finansų ministerijas, mokesčių inspekcijas.
V.Ąžuolas pabrėžė, kad Lietuvoje stebima ta pati tendencija – nors „Invegos“ priemonės, kurias dalija finansiniai tarpininkai, stringa, labai greitai juda subsidijos mikroįmonėms, kurias skirsto tik valstybės institucijos.
„Šios subsidijos išmokamos per tris dienas, o su finansų tarpininkais užtrunkama dvi, tris savaites, net iki mėnesio. Kritinėse situacijose, deja, valstybinės institucijos greičiausiai gali tą padaryti“, – mano V.Ąžuolas.
Valdančiuosius piktina ir tai, kad, jų nuomone, kai kuriuose sektoriuose konkurencija per maža, o įmonėms trūksta solidarumo, tad jos kuo toliau, tuo labiau susitelkia tik į pelno siekimą, neatsižvelgdamos į valstybės poreikius. Šią tendenciją esą dar labiau išryškino koronaviruso pandemija.
Visos sritys, kur išeidinės verslas, tai turės ateiti valstybė, – pabrėžė V.Ąžuolas.
V.Ąžuolas pateikia pavyzdį – anksčiau tiek bankai, tiek vaistinės, tiek tarpmiestiniai pervėžėjai dirbdavo visoje Lietuvoje, suprasdami, kad nors regionuose pelnas mažesnis, jie daugiau uždirba miestuose, tad balansas vis tiek bus teigiamas. Tačiau dabar susitelkė tik į tas vietoves, kur dirbti pelninga – pavyzdžiui, bankai regionuose uždarė daugybę klientų aptarnavimo skyrių, nepaisydami visuomenės kritikos ir nepasitenkinimo.
„Jei verslas nebūtų nuėjęs tuo keliu, tai nebūtų problemos. Valstybė turi ateiti ten, iš kur išeina privatus verslas, neturime kito kelio. Visos sritys, kur išeidinės verslas, tai turės ateiti valstybė“, – pabrėžė pašnekovas.
Paklaustas, ar gali gimti ir daugiau valstybinių verslų sumanymų, V.Ąžuolas sakė, kad paviešintos idėjos yra kertinės, tačiau reikėtų peržiūrėti visas sritis. Dėl tos pačios priežasties politiko nuomone, valstybei nereikėtų atsisakyti ir pelningų valstybinių įmonių, nes jos atneša pajamų į biudžetą.
„Ir tai nėra sugrįžimas į komunizmą, tai reikiamų paslaugų valstybėje užtikrinimas “, – pridūrė V.Ąžuolas.
Įžvelgia prieštaravimų Konstitucijai
Ekonomistai tokias valdančiųjų kalbas vertina skeptiškai ir pasigenda įrodymų bei išsamių analizių, kad konkurencijos skirtinguose sektoriuose trūksta, o valstybei šių idėjų įgyvendinimas atneš naudos.
Naujų valstybinių verslų kūrime bei valstybės bandymuose aktyviau dalyvauti ekonomikoje ekspertai įžvelgia įvairių grėsmių ir rizikų – tiek galimą korupciją, tiek konkurencijos sumažinimą ar naštą biudžetui.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analitikė Gintarė Deržanauskienė 15min tvirtino, kad net Konstitucijoje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, o valstybė tiesiogiai dalyvauti versle gali tik įrodžiusi to būtinumą.
„Tačiau valstybinių verslų plėtros iniciatyvos dygsta viena po kitos kaip grybai po lietaus: valstybinės vaistinės, valstybinis bankas. Kas toliau? Siūlymai grindžiami siekiu didinti konkurenciją. Siekiant nepažeisti Konstitucijos nuostatų, tokio siūlymo būtinumas turėtų būti įrodytas. Tačiau šiuo klausimu įdirbio nedaug – niekas nepamatavo, kokia ta konkurencija ir ar jos trūksta“, – stebisi LLRI analitikė.
Valstybinių verslų plėtros iniciatyvos dygsta viena po kitos kaip grybai po lietaus: valstybinės vaistinės, valstybinis bankas. Kas toliau?, – stebėjosi G.Deržanauskienė.
Farmacijos įstatymo pataisų vertinimą atlikusi G.Deržanauskienė tvirtino net nematanti problemos, kurią reikėtų spręsti valstybinėmis vaistinėmis. Pasak jos, visų vaistinių galimas taikyti didžiausias antkainis yra reguliuojamas, tas vaistinės manevro laisvės daug neturi. Be to, daugiau nei pusę Lietuvos suvartojamų vaistų sudaro kompensuojamieji vaistai, o jų pacientų mokama kainos dalis kasmet mažinama.
„2019 m. vienu receptu parduoti vaistai vienam pacientui vidutiniškai kainavo 2,3 Eur, kai prieš metus 3,9 Eur, o prieš dvejus – 5 Eur. Ir reguliuojamos ne tik kompensuojamųjų vaistų kainos – yra nustatytos ir visų kitų vaistų didžiausios galimos taikyti mažmeninės priemokos. Tad keista klausyti argumentų, kad sukūrus valstybinių vaistinių tinklą vaistai atpigs“, – stebėjosi G.Deržanauskienė.
Mano, kad taptų korupcijos židiniu
Tokiai nuomonei pritaria ir R.Vilpišauskas, manantis, kad valstybė turi įsikišti tik tada, kai rinkoje nėra konkurencijos ar kyla kitokių problemų. Dėl šios priežasties VU TSPMI profesorius ragino atlikti tinkamą siūlomų sprendimų dėl valstybinio banko ar valstybinių vaistinių poveikio vertinimą, kuris atskleistų, ar tokie pokyčiai atitinka Konstituciją, neiškraipo konkurencijos, nekelia korupcinės rizikos.
„Pirmiausia reikėtų įrodyti, kad bankinių paslaugų rinkoje ar vaistų rinkoje egzistuoja rimti rinkos trūkumai. Antras ne mažiau svarbus žingsnis – pagrįsti, kad valstybės įsikišimas ne reguliavimo normų ar mokesčių forma, o per valstybei priklausančio rinkos dalyvio įėjimą į rinką atneštų visuomenei daugiau naudos, nei žalos“, – priduria R.Vilpišauskas.
Šie rodikliai teikia prielaidas manyti, kad valstybinio banko sukūrimas keltų riziką, kad jis taptų svarbiausiu Lietuvoje korupcijos židiniu, – mano R.Vilpišauskas.
Anot jo, tai vertinti reikėtų bendrame Lietuvos institucijų veikimo, valdysenos kokybės bei korupcijos kontekste.
„Šie rodikliai teikia prielaidas manyti, kad valstybinio banko sukūrimas keltų riziką, kad jis taptų svarbiausiu Lietuvoje korupcijos židiniu“, – prognozuoja profesorius.
Įvairios valstybės valdomos įmonės nuo seno politikų buvo matomos, kaip šilta vietelė, į kurią per savo kadenciją galima sukaišioti artimus giminaičius ir draugus, tad, natūralu, kad noras didinti jų skaičių kelia klausimų dėl korupcinės rizikos didėjimo.
Tuo tarpu V.Ąžuolas didelės problemos dėl to nemato – pasak jo, kad taip neatsitiktų, turi užtikrinti FNTT, STT ir kitos tarnybos.
Abejoja, kad dirbtų pelningai
Dar viena problema, kurią įžvelgia G.Deržanauskienė – nauji valstybiniai verslai, neskaičiuojantys per daug pinigų ir demonstruojantys savo galią keisti žaidimo taisykles, užuot padidinę konkurenciją rinkoje gali ją netgi sumažinti.
„Pavyzdžiui, Lietuvoje 10 tūkst. gyventojų tenka 47 vaistinės – daugiausia tarp visų Europos šalių. Jų tikrai netrūksta, o dirbtinai auginama konkurencija lems esamų vaistinių pasitraukimą, ir tikėtina, ne pačių stipriausių – mažųjų ar veikiančių arčiau poliklinikų ar ligoninių“, – įspėja LLRI analitikė.
Dirbtinai auginama konkurencija lems esamų vaistinių pasitraukimą, ir tikėtina, ne pačių stipriausių – mažųjų ar veikiančių arčiau poliklinikų ar ligoninių, – įspėja G.Deržanauskienė.
Beje, R.Karbauskis LLRI išvadas dėl valstybinių vaistinių tinklo sukritikavo, nes tarp LLRI finansinių rėmėjų – ir vaistinių tinklai.
Ar nauji valstybiniai verslai netaps našta biudžetui – dar svarbus vienas klausimas, kurį kelia ekonomistai. Finansų ministerijos paskaičiavimais, vien valstybinio banko įkūrimas kainuotų apie milijardą eurų.
V.Ąžuolas prieštarauja, kad valstybės tikslas nėra kuo daugiau prikurti valstybinių verslų, kuriuos reikėtų subsidijuotų – siekiama, kad valstybinės įmonės veiktų tose nišose, kur paslaugų visuomenei trūksta, o vienas pagrindinių joms keliamų tikslų – kad pačios save išlaikytų.
Visgi ekonomistai abejoja, ar galima suderinti šiuos du tikslus – ir dirbti pelningai, ir užtikrinti socialines funkcijas, kaip plėtra regionuose, skolinimas tiems verslams, kuriems komerciniai bankai neskolina. Jei valstybiniai verslai veiks daugiausiai tose srityse, iš kurių kaip iš nepelningų pasitraukia privatus verslas, jie rizikuoja veikti nuostolingai ir tapti našta biudžetui ir visiems mokesčių mokėtojams.
Tuo tarpu finansų analitikė, verslo konsultacijų bendrovės „Strata“ bendraturtė ir „Verslo angelų fondo I“ valdytoja Daiva Rakauskaitė priduria galinti suprasti valdančiųjų ketinimų logiką, kad valstybinės įmonės būtų steigiamos siekiant didesnio saugumo valstybėje, tačiau tokiu atveju ji siūlytų dar steigiant naujus valstybinius verslus apibrėžti kitą žingsnį – kada tos įmonės galėtų būti privatizuotos.
„Pasikeitus situacijai, kurios dabar siekiama prevenciškai išvengti, gali pasirodyti, kad valstybinis bankas nebereikalingas ir galima būtų perduoti verslui tą banką. Tad dar steigiant turi būti numatytas išėjimo planas – kada banką parduos“, – mano D.Rakauskaitė.
Prieš kuriant naujus reikia išmokti valdyti turimus
G.Almantas valdantiesiems siūlo prieš kuriant valstybinius verslus pirmiausia iki galo sukurti sistemą, kaip juos efektyviai valdyti pagal korporatyvinio valdymo principus ir depolitizuoti.
Jis apgailestavo, kad šiai dienai tendencija yra atvirkštinė – palyginus su situacija prieš kelis metus nemažoje dalyje valstybės įmonių gerosios valdysenos praktikos yra stipriai susilpnėję ir toliau slopsta, o korporatizavimo procesai apmirę.
Dar neseniai teigiamų pokyčių išties buvo matyti. Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis priminė, kad dabartiniai valdantieji sugebėjo įgyvendinti reformas įmonėse ar organizacijose, kurios anksčiau buvo „nepajudinamos“ nepriklausomai nuo to, ar valdžioje buvo kairieji, ar dešinieji – „Lietuvos geležinkeliuose“, Generalinėje miškų urėdijoje, Registrų centre.
R.Vilpišauskas pritaria: pastarąjį dešimtmetį atrodė, kad politikai suprato, jog turi susilaikyti nuo neleistino poveikio darymo valstybės valdomoms įmonėms.
Tai parodyti buvo svarbu Lietuvai stojant į Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Tačiau pastaruoju metu pasirodžiusios iniciatyvos – pavyzdžiui, siūlymas mažinti nepriklausomų valdybos narių skaičių VVĮ, anot eksperto, tik patvirtina prielaidą, kad politikai vėl vis aktyviau ima mėginti daryti netinkamą poveikį šioms įmonėms.
„Valstiečiai“ siekia, kad VVĮ valdybose liktų mažiau nepriklausomų narių, juos keičiant valstybės tarnautojais. Įstatymo pataisose, kurios šiuo metu svarstomos Seime, numatyta, kad nepriklausomi nariai sudarytų ne mažiau kaip penktadalį visų narių – šiuo metu įstatymas numato, kad jų turi būti bent pusė.
Valdantieji argumentuoja, kad valstybė turėtų daugiau svertų priimant svarbius sprendimus valstybei ir užtikrintų didesnę institucijų atsakomybę dėl svarbių sprendimų.
G.Almantas prieštarauja, kad tokia pataisa nesuderinama su Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) gerosios valdysenos gairėmis. Be to, pasak pašnekovo, ministerijos neturi pakankamai specialistų, kuriuos galėtų skirti į tokias pozicijas – nemažai tokių atstovų iš viso nėra paskirta.
Tokį pasiūlymą kritikuoja ir R.Vilpišauskas.
„Galbūt įstojus į EBPO ir po prezidento rinkimų pasikeitus valstybės vadovui, dabartiniai valdantieji nutarė, jog susidarė tinkamos sąlygos grįžti prie aktyvesnio kišimosi į ekonomiką ar bent jo demonstravimą, norint parodyti potencialiems rinkėjams, kad neva rūpinamasi jų interesais.
Ir šis siūlymas yra dar vienas ženklas, kad valstybinio banko ar valstybinės vaistinės veikla bus nukreipta valdančių politikų rinkiminiams poreikiams, o ne vartotojų interesams tenkinti, kas galiausiai gali virsti politine korupcija“, – prognozuoja R.Vilpišauskas.
Šis siūlymas yra dar vienas ženklas, kad valstybinio banko ar valstybinės vaistinės veikla bus nukreipta valdančių politikų rinkiminiams poreikiams, o ne vartotojų interesams tenkinti, kas galiausiai gali virsti politine korupcija, – prognozuoja R.Vilpišauskas.
Nors ne vienas pašnekovas minėjo, kad nepriklausomus narius į VVĮ valdybas ragina kviesti EBPO, V.Ąžuolas atkerta, kad panagrinėjęs kitų šalių pavyzdžius pamatė, kad didžioje daugumoje EBPO šalių nepriklausomų narių apie 30 proc. – taigi mažiau negu šiuo metu reikalaujama Lietuvoje.
Kaip didžiausią grėsmę, kas nutiktų sumažinus nepriklausomų valdybos narių skaičių VVĮ, 15min pašnekovai minėjo politikų įtaką.
„Jei dauguma VVĮ narių būtų ministerijos atstovai, valdysena tikrai suprastėtų, o korporatizavimo ir valdymo politizavimo svarstykles aiškiai nusvertų politizavimas”, – įsitikinęs nepriklausomas VVĮ valdybos narys G.Almantas.
Jam pritaria ir V.Plunksnis, 15min pabrėžęs, kad nepriklausomose įmonėse vadovybė dažnai atsisako vykdyti nurodymus, kurie pagrįsti ne ekonomine logika, o noru įtikti rinkėjams.
„Todėl nepatogūs valdybos nariai ar vadovai keičiami – tą galėjome stebėti „Lietuvos pašte“ ir kitur“, – pabrėžia V.Plunksnis.
O K.Maniokas apibendrina, kad apskritai valstybės įmonės nėra jokia blogybė, tačiau jos turi būti gerai valdomos – būtent todėl reikia ginti nepriklausomus valdybų narius ir gero valdymo principus apskritai.
Noras pasirodyti prieš rinkėjus
Visgi aptardami apie valdančiųjų ambicijas steigti valstybinius verslus ekonomistai suabejojo jų realumu.
Šie pažadai įrašyti Lietuvos žaliųjų ir valstiečių partijos (LVŽS) rinkiminėje programoje, tačiau tai, kad apie juos prisiminta tik kadencijos pabaigoje, ekspertams tiesiog primena priešrinkiminius žaidimus.
„Šie siūlymai nėra labai netikėti, nes LVŽS rinkiminėje programoje siūlė panašius dalykus. Tačiau keletą metų jie buvo nustumti į politikos paraštes turbūt suprantant rizikas, susijusias su šių siūlymų įgyvendinimu.
Bet atrodo, kad artėjant Seimo rinkimams noras pasirodyti prieš rinkėjus tampa svarbesnis už siūlomų sprendimų pasekmes, tad nutarta grįžti prie šių idėjų. Turbūt manoma, kad dabartinė krizė gali koreguoti visuomenės nuostatas valstybės aktyvaus dalyvavimo ekonomikoje klausimu“, – mano VU TSPMI profesorius R.Vilpišauskas.
O pavyzdžių, kuo pasibaigia skirtingų valdžių bandymai valstybės ar savivaldybės prioritetus pasukti visiškai priešinga linkme, turime ne vieną.
Tarkime, kaip iš tuometinės Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko idėjos įkurti nacionalinę oro linijų bendrovę „Air Lituanica“ išėjo šnipštas – po jo Vilniaus mero kėdę užėmęs Remigijus Šimašius nebeketino toliau finansuoti nuostolingos bendrovės veiklos, tad įmonė 2015 metais bankrutavo, taip ir nespėjusi atpirkti milijoninių investicijų ir kirtusi per šalies reputaciją, nes Lietuva jau antrą kartą prarado nacionalinį vežėją ir liko be tiesioginių skrydžių.
