R.Doseth kaip vijurkas sukasi savo studijoje Klaipėdoje. Čia pilna visko – rankų laukiančios vilnos, veltinio gaminių – šlepečių, įspūdingų kepuraičių ir skrybėlių, pagalvėlių užvalkalų, švarkelių ir kitų kūrinių, kurie jau suruošti artėjančiai Jūros šventei, jos pačios gamintų papuošalų ir aristokratiškų britiškų skrybėlaičių, puoštų šilko gėlėmis, kurias moteris neseniai išmoko pagaminti. R.Doseth įsitikinusi – lietuvės ne prastesnės nei britės ir galėtų dabintis šiomis puošmenomis.
– Veltinis ir Regina Doseth yra neatsiejami, tačiau iš jūsų lūpų sklinda, jog ketinate nuo jo pailsėti. Pavargote?
– Ilsėsimės dar kokį dvidešimt metų. Mada keičiasi, turi praeiti daug metų kol veltinis vėl bus „vau“. Visiškai jo neatsisakysiu, darysiu puošmenas interjerui – turime užsakymų pagalvėlių užvalkalams, servetėlėms ir kitų.
Po kūrybinių klajonių ir skausmų nuo spalio visai netikėtai pradėjau mokytis K.Bogomolovo mokykloje, ten pasakojo apie K.Lagerfeldą, kai jis vadovavo „Channel“ mados namas, atrado, kuo „Channel“ kvėpavo. Supratau, jog turiu palikti tam tikrus veltinio epizodus, negaliu visiškai atsisakyti, tai mano stiprybė.
Tiesą sakant, ir pavargau per šį laiką, tačiau viename seminare suvokiau, jog tiesiog stoviu prie sienos ir daužydama galvą bandau ją pramušti. Tai buvo tarsi mano atsisveikinimas... Supratau, jog esu įstrigusi vienoje vietoje. Veltinis yra per siaura... 16 metų dirbau, buvo liūdnas šis suvokimas. Vyras barė, kad tokią nuotaiką parsinešiau... Negalėjau užmigti, paryčiais galvojau, reikia eiti su šuniu pasivaikščioti. Išėjome po rajoną, pareinant spėkite, ką sutikau – rupkę ant kelio, rupūžę, tai ji net užsidengė akis (juokiasi). Man kaip lemputė kūne nušvito ir atsirado nušvitimas, kad naują kelią turiu, apie kurį vis pagalvodavau.
– Jūsų studijoje kabo nauji gaminiai – medžiaga primena vyriškus marškinius, tačiau jie tapę naujais gaminiais – suknelėmis, sijonais. Tai ką ta rupūžė jums pakuždėjo?
– Čia ir yra „Rupki“ gaminiai. Šį vardą sugalvojau prieš dvejus metus. Kodėl Rupki? Nes aš kilusi iš Žemaitijos, ir pas mus sakydavo „o tu rupki, rupki“. Kitose vietovėse sako „rupkė“. Kai tėčiui parodžiau naują pavadinimą, iškart suprato, ėmė juoktis, o kiti nesupranta... Kodėl prie drabužio rupūžė? Aš apie moteris galvojau. Moterys bjaurios kaip rupkės. O rupūžė, jei pažiūrėtume, yra raganos pasivertimas į gyvūną. Ragana, tik kitos formos. Kiek aiškinausi, tai mistinis gyvūnas, o moterys visos mistiškos. Juk ir rupki – vaikus augina, turi vyrą, kaip ir mes. Man šis gyvūnas kažkuo mielas. Gal kad pati esu bjauri?
Kodėl prie drabužio rupūžė? Aš apie moteris galvojau. Moterys bjaurios kaip rupkės. O rupūžė, jei pažiūrėtume, yra raganos pasivertimas į gyvūną. Ragana, tik kitos formos. Kiek aiškinausi, tai mistinis gyvūnas, o moterys visos mistiškos. Juk ir rupki – vaikus augina, turi vyrą, kaip ir mes. Man šis gyvūnas kažkuo mielas. Gal kad pati esu bjauri?
Pamenu, kai turėjome parduotuvę Palangoje, ji buvo be pavadinimo. Juk geriausia reklama yra žodinė, iš lūpų į lūpas. Kadangi esu kūrybinga, susirašiau sąrašą, koks galėtų būti pavadinimas. Ir tarp jų buvo „Rupki“, jis taip įstrigo, nors mano partnerei nepatiko, ir tuomet ta parduotuvė liko be pavadinimo. Rupki liko mintyse.
Toks įdomus sutapimas, susijęs su keliomis moterimis, visos jos vardu Daiva. Viena buvo atvykusi iš Amsterdamo, kita man darė masažą, ir dar mano studijoje dirba Daiva, jų istorijos susipynė ir padiktavo man naują idėją. Viename seminare kalbėjo apie baltus marškinius, o aš baltos spalvos negaliu pakęsti...
Man taip įstrigo žinia apie perparduodamus, perdarytus naudotus daiktus, čia dar tie marškiniai pasipainiojo, galvoju, reikia siūti kitokias sukneles, su vyriška energija. Pirmieji gaminiai gimė praėjusią vasarą, bet niekam jų nerodau... Suknelės netrukus atsiras internetinėje parduotuvėje, ką tik gavau fotosesijos nuotraukas. Jos plevėsuos ir Jūros šventėje, jai esame visko prisiruošę.
– Kaip pati vadinate šiuos savitus „Rupki“ drabužius?
– Vis dar ieškau pavadinimo, kas tai – marškonės, suknelmarškinės... Reikia pavadinimo šiam drabužiui... Parinksiu žemaitišką žodį. Man labai patinka, pati esu kilusi iš Šilalės rajono.
„Rupki“ gaminiai yra santykis su gamta, santykis su gimdytojais. Juk marškinių vyrams tiek daug pagaminama, kaip ir moterims suknelių, o ne viskas sunaudojama. Kas neparduodama, keliauja į dėvėtų drabužių parduotuves arba šiukšlynus. Aš perku naujus marškinius ir jie tampa nauju apdaru, suknelėmis, sijonais, drabužiais moterims. Rekomenduoju moterims apsimauti vyrišką suknelę ir įgyti šios stiprios energetikos.
Dar tokią mintį audžiu...Juk daugelis moterų, žinau, turi savo vyrų, meilužių marškinių, mes tuos marškinius galime patobulinti ir įdėjus naujų marškinių detalių paversti nauju drabužiu, kad ta meilė būtų šalia...
– Jūsų studija pilna rankų darbo gėrybių – papuošalai, naujosios suknelės, dabar ir šilko gėles karpote aristokratiškoms skrybėlaitėms. Ar lietuvės pasiryš jas nešioti?
Gėles darau galvos dangalams, buvau nuvykusi į seminarą Anglijoje. Tai britams aktualu, bet o ką, mes ne iš karalių giminės? Nesvarbu, kad valstietiško kraujo turime. Niekas nepalinksmins mūsų, jei patys nesuteiksim nuotaikos, linksmumo. Tai ir sėdėsim rūškani, nelaimingi.
– Tikrai nerypauju, kad neturiu ką veikti. Ir papuošalus darau, nes mėgstu nerti kabliuku, ir tą, ir aną. Sako, devyni amatai, dešimtas badas (juokiasi). Iš tiesų, esu atsijojusi – galvos dangalai ir „Rupki“ reikalai.
Gėles darau galvos dangalams, buvau nuvykusi į seminarą Anglijoje. Tai britams aktualu, bet o ką, mes ne iš karalių giminės? Nesvarbu, kad valstietiško kraujo turime. Niekas nepalinksmins mūsų, jei patys nesuteiksim nuotaikos, linksmumo. Tai ir sėdėsim rūškani, nelaimingi.
Pradėjome jas gaminti, žiūrėkite, kokios gražios gėlės. Dabar vestuvių metas, puošiasi moterys. Juk tiek ne daug reikia atkreipt dėmesį, o pas mus moterys nori apsinuoginti. Kitą kartą gėda būna ir žiūrėti...
– Bet juk jūsų arkliukas – spalvotos, įvairių formų veltinio skrybėlaitės?
– Taip, su jomis važiuosime į Jūros šventę, jau turime prisiruošę produkcijos, dirbome ir žiemą. Daug visko turėsime – šalikai, šlepetės, švarkai, lino gaminiai ir šios kepurės. Gaminome pagal naują technologiją, plonesnės, su dvigubais kraštais, anksčiau tokių formų neišgaudavome. Svarbiausia, kad jas galima išplauti ir suformuoti pagal žmogų, ketinu net pamokėlę padaryti, kaip susiformuoti pagal save. Ketiname parduoti prieinamomis kainomis, nes su euru tikrai jos tapo košmaru, dėl to aš negerai jaučiuosi ir klausiu savęs, kaip žmonės išgyvena...
– Jūsų vidinė būsena ir gyvenimo spalvos, ko gero, labai aiškiai atsispindi neįprastai ryškiuose plaukuose?
– Tikrai taip, išsigydžiau savo sielą, gyvenu harmonijoje su savim ir spalva tai atspindi. Man tiesiog vienodai, kas ką sako! Žinau, kokia esu...Kai visi eina į vieną pusę, aš apsisukus į kitą pusę, nes jei eisiu su visais, būsiu kaip visi. Vaikai sakė, kad mama labai stilinga ir jauna.
