Vienas iš 30-ies ar dešimt iš šimto
Telšių teritorinės darbo biržos duomenimis, Plungėje nedarbas siekia iki 7 proc. Pagal šiuos rodiklius Plungė ir Rietavas lenkia kaimyninius apskrities miestus Telšius ir Mažeikius, kur bedarbių daugiau. Vis dėlto neturinčiųjų darbo šiemet iki balandžio pabaigos Plungėje užregistruota 1416. Atrodytų, tiek žmonių ieško, bet negali rasti darbo.
Meras A.Klišonis sako, kad nedirba šiame mieste iš esmės tik tie, kurie nenori dirbti. Plungės verslininkai skundžiasi: susirasti gerą darbuotoją, nors jam ir ketini mokėti gerokai didesnį uždarbį nei minimalus, šiame mieste nėra lengva.
Skandinavijos šalių rinkoms sofas gaminančios UAB „Hovden“ direktorius Liutauras Juška tvirtina, kad iš dešimties atėjusių kandidatų per Darbo biržą paprastai tinkamas pasirodo esąs vos vienas, o ir iš trijų priimtų galų gale dirbti liekas vienas. „Vadinasi, atsirenkame vieną iš 30-ies“, – išvadą daro L.Juška.
Jam antrina ir vinių padėklams gamintojos, UAB „LitNaglis“, generalinis direktorius Mindaugas Bondauskis: pernai per metus ši įmonė įdarbino dešimt žmonių iš šimto atėjusiųjų.
Darbo jėgos pasiūla nėra didelė, tad Plungės įmonės stengiasi išlaikyti turimus darbuotojus, vienas kitas plungiškis ir iš emigracijos jau grįžta.
Šeima – vyras ir žmona – turi uždirbti 1500 eurų kas mėnesį, tuomet esą ir laimės ieškoti svetur neapsimoka.
O paslaptis, kad plungiškiai grįžtų ar liktų namuose, neieškodami laimės svetur, anot verslininkų, paprasta: šeima – vyras ir žmona – turi uždirbti 1500 eurų kas mėnesį, tuomet esą ir laimės ieškoti svetur neapsimoka. Juk namai čia, Plungėje, čia patogu vaikus leisti į mokyklą, nereikia išsiskirti su šeima ir t.t.
Žmonių susirasti lengva, norinčių dirbti – ne
Vedžiodamas po cechą ir rodydamas, kaip gimsta sofos, norvegų kapitalo įmonės „Hovden“ direktorius L.Juška pasakoja, kad įmonėje dirba 120 darbuotojų. Be gamybos įmonė turi ir administracinį pastatą bei konstruktorių, kuriančių naujus baldus, cechą. Kolektyvas – jaunas, dirba daug moterų, didžioji dauguma gyvena Plungėje.
„Žmonių susirasti lengva, bet norinčių dirbti – sudėtinga. Mūsų statistika yra tokia: iš dešimties atėjusiųjų atsirenkame vieną. Atsirinktume daugiau, bet kad neišeina. Iš trijų priimtų darbuotojų lieka vienas dirbti, tad galutinis rezultatas yra toks, kad iš 30-ies darbuotojų yra vienas, kuris tikrai nori dirbti ir dirba. Iš tų dešimties pusė ateina ir sako: aš nenoriu čia dirbti. Jie ateina iš Darbo biržos“, – pasakojo L.Juška, nors ir sakė negalįs skųstis – darbuotojų jų įmonei iš esmės netrūksta.
Vidutinis atlyginimas čia, atskaičius mokesčius, siekia apie 600 eurų. „Yra, kas uždirba ir minimalią algą, yra ir gaunančių 1000 eurų. Mes mokame už atliktas operacijas, tad priklauso nuo žmogaus gebėjimų“, – aiškino L.Juška.
Įmonė gamina baldus pagal užsakymus, užsakovas gali išsirinkti, kokios komplektacijos gaminio nori su patinkančiu audiniu, porankiais, kojelėmis ir t.t. Tad sandėliuose ši įmonė savo produkcijos nekaupia. Lietuvoje jie bendradarbiauja tik su viena parduotuve Vilniuje, tad mūsų šalyje lieka vos 0,5-1 proc. bendrovės produkcijos. Šioje Plungės įmonėje pagaminta sofa Norvegijos parduotuvėje galutiniam pirkėjui kainuoja 1000-2500 eurų. Lietuvoje jos šiek tiek pigesnės.
Gaminti baldus ne Norvegijoje, o Lietuvoje yra gerokai pigiau, vien atlyginimai skiriasi apie keturis kartus, pripažino L.Juška. Per dieną sofų čia pagaminama apie 100.
Vinis gaminti moko metus
Vinių padėklams gamintoja UAB „LitNaglis“ darbo turi daug, bet darbuotojų irgi ieško su žiburiu.
Per mėnesį šioje įmonėje pagaminama 2300-2500 tonų vinių padėklams ir medinėms detalėms, iš jų 90 proc. produkcijos iškeliauja į Europos šalis, 10 proc. – į JAV. Darbuotojų čia dirba apie 150-170. Paklaustas, kaip sekasi konkuruoti su Kinijos bendrovėmis, M.Bondauskis teigė, kad Kinijoje labai brangios žaliavos, brangsta ir darbo jėga, o kelionė į Europą – ilga, todėl produkcija neretai atkeliauja jau parūdijusi.
Įmonė naudojasi modernia įranga, tad apmokyti darbuotojus užtrunka ilgai, anot direktoriaus, procesas vyksta apie metus. Prieš kelerius metus buvo pasiruošta kiek kitokiu būdu parengti specialistus šiai įmonei: bendrovė žadėjo nupirkti įrangą vietos Verslo ir technologijų mokyklai, padėti su apmokymu. Apie tai buvo tariamasi su tuomečiu ūkio viceministru Mariumi Skarupsku. Tačiau beveik parengtas projektas žlugo, kaip manoma, dėl Švietimo ir mokslo ministerijos kaltės.
Tad toliau tenka rinktis darbuotojus iš tų plungiškių, kurie ateina į įmonę ieškodami darbo. Kaip sako M.Bondauskis, pasirinkimas yra mažas – štai pernai iš šimto pretendentų pavyko atsirinkti viso labo dešimt, kurie liko čia dirbti. Tiesa, itin didelės kaitos šioje įmonėje nėra, keičiasi tik apie dešimtadalis darbuotojų.
Ši bendrovė yra viena didžiausių mokesčių mokėtojų Plungėje, teigė miesto meras A.Klišonis. Gegužės 16-osios duomenimis, bendrovės darbuotojai uždirba apie 1000 eurų.
Trūksta valandų, kai gali dirbti
Tralavimo duris, nors esą su durimis jos nelabai teturi ką bendro, Skandinavijos šalių, Islandijos žvejams gaminanti bendrovė „Injector Door“ gali pasigirti, kad savo darbuotojais rūpinasi – ceche, kur pjaustomi stori metalo lakštai, įrengta papildoma ventiliacija, suvirintojai dirba su specialiais aparatais. Žmonių čia dirba nedaug, vos 15, metinė įmonės apyvarta siekia apie 1,5 mln. eurų. Visi gaminiai pritaikomi specialiai užsakovų laivams, vidutinio dydžio komplekto kaina prilygsta vidutinės klasės automobilio kainai – 25-30 tūkst. eurų.
„Lietuvių verslininkai, atvažiavę pas mus, nesupranta, kam suvirintojams perkame filtravimo sistemą – vienas vienam žmogui komplektas kainuoja per 1700 eurų. Jo aptarnavimas irgi brangus. Mūsų klausia, kam darbuotojui tokia prabanga. Mes juos pirkome prieš kelerius metus – mes pirkome penkis, o iš visų tais metais parduotų 50 komplektų dar 45 įsigijo Ignalinos atominė elektrinė. Norvegai tuo nesistebi, nes tai turi būti“, – pasakojo bendrovės „Injector Door“ direktorius Liudas Velykis.
Persirengimo kambariai šioje įmonėje – su šildomomis grindimis, o darbuotojai direktorių vadina vardu.
„Darbuotojų kaitos pas mus beveik nėra, nes vidutinis atlyginimas be viršvalandžių yra apie 800-900 eurų į rankas. Problema tik ta, kad mūsų žmonės negali užsidirbti, nes galima dirbti tik 208 valandas per mėnesį, todėl jis nepadaro tiek, kad galėtume jam mokėti 1500 eurų. Norvegijoje leidžiama dirbti po 10 valandų“, – sakė L.Velykis.
Tik moterims darbo šioje bendrovėje kol kas mažoka, suvirintojų profesijos lietuvės nesirenka. O štai Rumunijoje, anot L.Velykio, jų yra ir ne viena.
Gamina išskirtinius namus
Tačiau yra ir kitokių nuomonių. LHM įmonių grupės vienas iš steigėjų ir vadovų Laurynas Mitkus kalba priešingai: paprastų darbininkų susirasti nėra sunku. Šios grupės įmonės gamina rąstinius namelius ir juos stato daugiausia Norvegijoje, taip pat – dailylentes, laiptus ir medinius baldus (daugiausia – irgi Skandinavijos rinkai).
Šiuo metu bendrovė stato didžiausią rąstinį namą savo istorijoje, jis bus dviejų aukštų – beveik 30 kambarių, apie 300 kv. m. „Dėl jo mums teko fabriko sieną išversti. Tas užsakymas slydo iš rankų, skambinau per Plungės įmones, į savivaldybę, klausiau, kas gali turėti tinkamas patalpas išsinuomoti. Nieko neradau, tai teko tilpti savo pastate, pasistatėme stoginę ir darom“, – rodydamas, kaip surenkamas jau antrasis namo aukštas, pasakojo L.Mitkus.
Tokius namus lietuviams įpirkti sunku, tad visi jie keliauja į Skandinavijos šalis. Dabar ruošiamas didysis kainuos apie 300 tūkst. eurų be pastatymo ir įrengimo. Šiaip įprasti poilsiniai namai Norvegijoje, apie 120 kv. m., kainuoja išties nepigiai – visiškai įrengto kaina kartu su sklypu sieks ne mažiau nei 300 tūkst. eurų. Lietuviai ne tik juos surenka Plungėje, bet ir vyksta į Norvegiją, kur įrengia – sumontuoja net laiptus ir baldus.
Keturiose LHM grupės įmonėse iš viso dirba apie 135 darbuotojai. Atlyginimų vidurkis šioje įmonėje siekia daugiau nei 600 eurų, bet, tarkim, staliai, surenkantys namus, uždirba ir daugiau nei tūkstantį eurų jau atskaičiavus mokesčius. Ir rasti naujų darbuotojų nėra sudėtinga, sako L.Mitkus, nebent prireikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų, vadovų, pastarieji atvažiuoja iš didžiųjų Lietuvos miestų.
Darbuotojų kaita įmonėje nėra didelė, tačiau L.Mitkus prisimena, kad reikėję nemažai nuveikti, kol žmonės ėmė suprasti, kaip bendrovėje dirbama.
„Prireikė kelerių metų, kol išaiškinome, kad čia gerti negalima, – 14 metų įmonės istoriją prisiminė direktorius. – Kitas dalykas, kai darėme įmonės pirmąją šventę, kurios dabar tapo neatsiejama tradicija – važiuosime po kelių savaičių dviračiais, pernai pelke keliavome, tai dauguma darbuotojų sakė, kad geriau duokit mums tuos pinigus, nusipirksim minimum tris šnapso butelius ir kokios čia nesąmonės. Bet tai buvo mano asmeninė pozicija, kad mes ne šnapsą ir ne litais dalinsime, o turime susirinkti, kartu pašvęsti, kartu pabendrauti. Iš pradžių dalyvaudavo apie 40 proc., tai dabar kur kas daugiau.“
L.Mitkus, paklaustas, kodėl tarp jų klientų labai mažai lietuvių, turi aiškų atsakymą – jų gaminiai tiesiog yra per brangūs. Tačiau su „garažininkais“, kaip dirbtuvėse rąstinius namus gaminančius verslininkus, kurie neretai išsisuka mokėdami minimalius atlyginimus ir tik dalį mokesčių, pavadino Laurynas, konkuruoti yra sunku. O ir nesistengiama – Norvegijoje pirkėjų plungiškiams netrūksta.
