„Ačiū, kol kas taip“, – į teiginį, kad įmonei neprastai sekasi, kuklindamasis sureaguoja V.Samsonas. Vargu, ar 1993 metais kurdamas verslą, priklausantį naujai pramonės šakai, jis įsivaizdavo tokią sėkmingą ateitį. Įmonės finansiniams rodikliams įtakos neturėjo net 2008-ųjų pabaigoje prasidėjusi pasaulinė ekonomikos krizė.
Vadovavosi nuojauta, kuri neapgavo
Šiandien gamykloje „Umaras“ dirba 135 žmonės. Milijoninės vertės cecho įrenginiai dūzgia kiaurą parą, kasdien pagamindami apie 30 t polietileno produkcijos.
O 1991-aisiais, kai dar tik kurdinosi atliekamuose, vėliau bankrutavusios statybinės organizacijos sandėliuose, čia beveik nieko nebuvo. Pastatai stūksojo be langų ir durų.
Ieškojau, kur galima nupirkti žaliavą, nes ją parduoti problemų nekilo – tai buvo deficitas.
Meilės polietilenui inžinieriaus-mechaniko išsilavinimą turintis V.Samsonas anuomet irgi nejautė. Tačiau turėjo nuojautą, kad iš to galima gyventi.
„Dirbau gamykloje, kuri remontavo žemės ūkio traktorius ir variklius. 1991 metais jau matėsi, kad nebus ką ten veikti – reikėjo ką nors daryti. Tai ir pabandžiau“, – prisimena verslininkas.
Jo ir dar trijų bendraminčių akys nukrypo į plastmasės rinką: „Ieškojau, kur galima nupirkti žaliavos, nes ją parduoti problemų nekilo – tai buvo deficitas.“
Po 1997 metų krizės keitė kryptį
Žaliavos tiekimo lietuviams baze tapo Kazanėje veikianti gamykla. 1993 metais V.Samsonas įkūrė visiškai lietuviško kapitalo įmonę „Umaras“. Iš lotynų kalbos tai reiškia greitas vėjas, kitaip – škvalas.
Iki 1997 metų įmonė gyveno tik iš prekybos žaliava. „Galvojau, kad produkcijos gamyba niekada neužsiimsiu, nes tai sunkus procesas“, – prisipažįsta verslininkas. Tačiau žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Kai 1997 metais prasidėjo Rusijos krizė, Lietuvos ekonomika nusirito į dugną.
„Nusipirkome daug žaliavos, bet kainos smarkiai krito. Teko parduoti nieko neuždirbant, bet atsilaikėme ir išsikapstėme“, – pasakoja V.Samsonas.
Trečią, ketvirtą, penktą, šeštą, septintą įrengimus gaminome patys už perpus mažiau. O paskui įrengimą pirkome jau už 1 mln. eurų 2002 metais.
Tačiau ši sudėtinga situacija tapo pamoka ir privertė perbraižyti verslo strategiją – reikėjo investuoti ir pradėti kurti pridėtinę vertę.
Įrenginius konstravo savo rankomis
1999 metais V.Samsonas gamyklos statinių kompleksą nusipirko iš Turto banko: „Reikėjo viską remontuoti, statyti, galvoti, kur pirkti įrenginius gamybai.“
Pirmasis įrenginys kainavo 80 tūkst., antrasis – 10 tūkst. JAV dolerių. „Trečią, ketvirtą, penktą, šeštą, septintą įrengimus gaminome patys už perpus mažiau. O paskui įrengimą pirkome jau už 1 mln. eurų 2002 metais”, – įmonės istoriją pasakoja direktorius.
Iki šios dienos „Umaras“ yra įgyvendinęs penkis projektus, į kuriuos investavo ES struktūrinių fondų paramą.
Į verslą įsitraukė visa šeima
„Umaras“ gamina įvairią lanksčią pakuotę, skirtą statybų sektoriui, prekybos centrams, maisto pramonei ir žemės ūkiui.
Lietuvoje lieka vos 30 proc. produkcijos. Vartotojas su ja gali susidurti, pirkdamas pieną, alų ar Kėdainių cukrų.
Visa kita eksportuojama į užsienį: 50 proc. į Vakarus (Prancūzija, Danija, Švedija, Norvegija, Islandija, Suomija, Belgija, Šveicarija ir t.t.) ir 20 proc. į Rytus (Rusija, Baltarusija).
Naujų rinkų įmonės pardavimų skyriaus darbuotojai ieško patys. Lietuviškos polietileno pakuotės nukonkuruoja net pigią kinišką produkciją – kaip?
Lietuva gali suteikti logistikos pranašumų. Be to, esame lankstesni – galime gaminti mažesnėmis partijomis.
„Lietuva gali suteikti logistikos pranašumų. Be to, esame lankstesni – galime gaminti mažesnėmis partijomis“, – savo privalumus įvardijo V.Samsonas.
Pernai jo valdomos įmonės apyvarta siekė 80 mln. litų. Į šeimos verslą įsitraukė V.Samsono žmona, dukra Milda su vyru Vaidu, sūnus Martynas (vadovauja įmonei „Samsonas Motorsport“).
Dėl taršos sąžinė negraužia
Arabų valstybių „Umaro“ eksporto žemėlapyje nėra – nebent žaliavai, bet ne produkcijai. Žaliavą polietileno granulėmis įmonė įsiveža iš maždaug 15 pasaulio šalių Pietų Amerikoje, JAV, Azijoje ir Europoje.
„Įsivežame iš visur, kur geresnės kainos ir reikalinga kokybė. Žaliavų yra įvairių rūšių, šiurkščiai kalbant, apie 100. O iš to reikia kurti kompozicijas, kad gautum produktą, tenkinantį kliento poreikius“, – aiškina V.Samsonas.
Sąžinės graužatis dėl gamtai nedraugiškos produkcijos gamybos verslininko nekankina: „Jei ne mes, tai kiti tą darytų. Kai atsiras ekologiška žaliava, gaminsime iš jos.“
Bendradarbiaudami su Kauno technologijos universitetu ir jo profesoriumi Algirdu Žemaitaičiu, „Umaras“ tobulina technologijas, kuria naujus produktus su krakmolo įterpimu į plėvelę.
Jei ne mes, tai kiti tą darytų. Kai atsiras ekologiška žaliava, gaminsime iš jos.
„Ta plėvelė suyra, bet tai sudėtingi dalykai: krakmolą irgi reikia pagaminti ne bet kokį, negali paimti iš parduotuvės. Jis turi būti atitinkamai paruoštas, apdirbtas, tada jo ir kaina atitinkama, reikia atitinkamos gamyklos“, – svarsto V.Samsonas.
Kiek laiko dar praeis iki didžiosios pakuočių revoliucijos pradžios?
„Pradžia jau daroma. Pramoninė pakuotė perdirbama ir grįžta į kokią nors žemesnės kategorijos produkciją. Galutiniame rezultate gaminami šiukšlių maišai“, – pasakoja verslininkas, mokslininkams ir studentams po savo stogu suteikiantis techninę bazę realizuoti sumanymus ir atlikti eksperimentus.
Verslas iš meilės
Pakavimo plėvelių gamybą V.Samsonas vadina verslu iš išskaičiavimo. Tačiau jis sukūrė ir verslą širdžiai, kuriam dabar vadovauja sūnus lenktynininkas Martynas Samsonas.
