„Daugirdas“ įsikūręs Kauno senamiestyje, Daugirdo gatvės ir Jėzuitų skersgatvio kampiniame sklype, restauruotame XVI–XIX a. pastate. Manoma, kad jame veikė pirklių namai, rūsiuose buvo laikomos prekės, o patalpoje, į kurią patenkama iš gatvės, galėjo veikti parduotuvė ar amatų cechas. Įžengus pro pagrindinį įėjimą matoma išlaikyta senojo vidaus kiemelio struktūra. Erdvų vestibiulį, imituojantį vidinį kiemą, iš trijų pusių gaubia rekonstruotas senas ir naujas pastatai.
Senasis pastatas buvo ne kartą apgriautas ir vėl atstatytas, todėl jo architektūroje išlikę kelių laikotarpių pėdsakų. Viešbučio ketvirtajame aukšte įrengta 195 kv. m terasa, nuo kurios atsiveria Kauno istorija nuo XV iki XXI a. Galima išvysti net 7 bažnyčių bokštus. „Daugirdo“ viešbučio savininkai buvo ir amfiteatro ant Nemuno kranto statybų iniciatoriai.
Turėjome tikslą sukurti lietuviškų viešbučių grandinę. Bet šis tikslas buvo klaidingas: 4 žvaigždučių viešbučiai, kaip ir „a la carte“ restoranai, nemultiplikuojami.
Paklaustas, kodėl prieš dešimtmetį nusprendė eiti sudėtingesniu keliu – ne statyti naują pastatą, o restauruoti seną, V.Gustas paaiškino, kad būtent šis sprendimas ir garantavo verslo sėkmę.
– Vytautai, kaip kilo mintis atidaryti viešbutį? Patirties tam netrūko? Kokio pradinio kapitalo tuomet prireikė?
– „Daugirdas“ – antrasis mūsų šeimos valdomas 4 žvaigždučių viešbutis Kaune. Pirmąjį – „Perkūno namus“ – atidarėme prieš 24-erius metus. Mintis imtis statybų kilo iš nepatyrimo, nes pas uošvius su žmona turėjome du kambariukus, o su draugais juk pašvęsti norėjosi. Restoranuose tuomet buvo brangu, tad nusprendėme kažko imtis.
Uošvių sklype Žaliakalnyje netrūko laisvos vietos – sklypas 30 arų dydžio, todėl su žmona nutarėme pasistatyti pokylių salę su keliais miegamaisiais. Tų miegamų kambarių galiausiai buvo įrengta net 11. Taip ir gimė mintis su svainiu Vidimantu atidaryti viešbutuką. Galvojome, kad dukros paaugs ir padės, bus tokia šeimyninė ranga. Bet planas neišdegė, reikėjo samdyti darbuotojus.
Antrąjį viešbutį – „Daugirdą“ – apsiėmėme įrenginėti, nes nesutalpinome pageidaujančių nakvynės, o perleisti klientus kitiems – ne mūsų būdui. Kadangi patirties jau turėjome, 2004 m. išsipirkau iš kitos savo įmonės T.Daugirdo g. 4 ir 6 numeriais pažymėtus pastatus ir ėmiausi statybų. Turėjome tikslą sukurti lietuviškų viešbučių grandinę. Bet šis tikslas buvo klaidingas: 4 žvaigždučių viešbučiai, kaip ir „a la carte“ restoranai, nemultiplikuojami. Nebent jie veiktų skirtinguose miestuose ir būtų statomi nuo nulio.
– Atkurti paveldosauginį pastatą – daug lėšų ir laiko kainuojantis sprendimas. Ar nebūtų buvę paprasčiau kurti pastatą nuo pamatų? Turėjote konkrečią viziją, kaip antrasis viešbutis turi atrodyti?
– Statant antrąjį viešbutį viziją privalėjome turėti – reikėjo bankui aprašyti, nes statybas vykdėme be Europos struktūrinių fondų pagalbos. Labai skubėjome. Manau, architektams su mumis buvo lengva, nes jau žinojome, ko reikia ir ko ne, ir kaip tai turi atrodyti.
Pastatas jau 10 metų stovėjo kaip įmonės sandėlis. Nepavyko kitų akcininkų įtikinti viešbučių verslo sėkme, tad teko jį išsipirkti ir imti plėtoti kaip šeimos verslą. Statybos truko trejus metus, nes reikėjo kiekvieną žingsnį suderinti su Kultūros paveldo departamentu, nufotografuoti nerestauruotinas paveldo dalis. Pastatas, turintis savo istoriją, iš karto garantavo sėkmę. Be to, įgyta patirtis su „Perkūno namais“ neleido įsivaizduoti kitaip: norėjosi išskirtinumą turinčio verslo klasės viešbučio.
2007 m. iš Ūkio ministerijos sulaukėme „Sėkmingiausio turizmo objekto“ apdovanojimo. Vien iš to galima suprasti, kokių įžvalgų reikėjo, kad prikeltume šį valstybės saugomą paminklą, suderintume visas įmanomas paveldosaugines funkcijas, pritaikytume tą paminklą turizmo reikmėms.
– Kiek per dešimtmetį investavote į antrąjį savo „kūdikį“?
– Tokių investicijų neskaičiavome. Tik žinau, kad viską investavome ir dividendų niekada nebuvo.
– O jei atsuktumėme laiką atgal, ar imtumėtės vėl šio verslo?
– Tokio sunkaus verslo nekurčiau. Vis dėlto didžiuojamės, kad mintys tapo realybe ir viešbučiai turi gerą vardą.
– Buvo akimirkų, kai norėjosi parduoti verslą? Ir apskritai, ką jums reiškia sėkmingas ir geras viešbutis?
– Sunkiausia akimirka, nors ją sunku pavadinti tik akimirka – 2009 m. smogusi ekonominė krizė. O jei reiktų įvardyti sunkiausią periodą, kuris aplanko kasmet – tai būtų sausio ir vasario mėnesiai. Tokiu metu verslininkai slidinėja ir verslas laikinai sustoja.
Sunkiausias periodas, kuris aplanko kasmet – sausio ir vasario mėnesiai. Tokiu metu verslininkai slidinėja ir verslas laikinai sustoja.
Šiaip verslas dabar yra labai vertingas. Tik niekas už tiek jo neperka.
Sėkmingo viešbučio pagrindas, mano nuomone, yra jo vieta, vieta ir dar kartą vieta. Geras viešbutis – toks, kuris save atperka. Sėkmingas – kai viešbutyje suteikiamas paslaugas gerai įvertina klientai.
– Sėkmingo verslo planas, rodos, pavyko – tik ką atšventėte „Daugirdo“ veiklos jubiliejų. Viešbutis duris atvėrė 2007-ųjų liepos 1-ąją. Kokios įsimintiniausios akimirkos, aplankiusios per dešimtmetį?
– Patyrėme dvi krizes: stichinę ir ekonominę. Bene labiausiai įsiminė Nemuno patvinimas prieš ketverius metus, kai ties Jurbarku užsikišo ledai ir Nemuno lygis pakilo net 5 metrus. Nemuno pakrantėje mūsų įrengtą 1 100 vietų amfiteatrą vanduo visai paskandino. Teko tris kartus didinti drenažinių siurblių skaičių ir 24 dienas ištisomis paromis su dviem gaisrinėmis žarnomis pumpuoti vandenį, nes, vedami gobšumo, esame išsikasę „Daugirdo“ rūsius net 20 cm žemiau Nemuno lygio. Už sienos vanduo siekė stogą. Kurį laiką gyvenome kaip akvariume. Beprotiška, ar ne? To, kad reikės pusryčiauti su botais, verslo lygio viešbučio gyventojai nebūtų supratę.
Apsaugininkai saugojo duris nuo stichijos. Taip išbandėme techninių įrengimų paruoštumą. Nuostoliai siekė 10 000 Lt. Draudimo bendrovė juos padengė.
Kartą pas mus vyko ir gaisrinės – gyventojas numetė nuorūką, kuri įkrito į antrame aukšte stovėjusį gėlių lovelį, o ten – durpės. Jos pradėjo smilkti, pasirodė dūmai. Praeiviai pagalvojo, kad viešbutis dega. Liepsnų pavyko išvengti laiku.
Ar pasitaikė vagysčių? Šveicarų vestuvininkai norėjo apkaltinti viešbučio personalą – neva dingo iš kambario auksiniai daiktai. Tačiau tai nepasitvirtino. Juk įrengtos magnetinės spynos: aišku sekundės tikslumu, kada kas įėjo į kambarį ir kas išėjo.
– O kada buvo lengviau, tik atidarius viešbutį ar dabar, turint nemažą žinių bagažą? Kaip skiriasi apgyvendinimo paslaugų rinka Kaune nuo tos, kuri buvo prieš 10 metų?
23.20 val. nusileidžia lėktuvas, po 25 minučių suomiai jau būdavo viešbutyje. Skubėdavo, nes vidurnaktį baras užsidarydavo. Pirma ne užsiregistruodavo, o alaus užsisakydavo.
– Prieš 24-erius metus, kai atidarėme „Perkūno namus“, buvo labai gerai. Buvome pirmieji, atvėrę privačios nakvynės vietos duris. Nebuvo konkurencijos – tik „Takioji Nėris“ ir „Lietuva“. Kai kūrėme antrąjį viešbutį, privatininkų jau buvo daugiau, tačiau apgyvendinimo vietų vis dar trūko. Tuomet intensyviai pas mus, taip, kaip Palangoje norvegai, lankydavosi suomiai: „pabaliavoti“ pilnais lėktuvais suskrisdavo iš Tamperės. Vyriausybė dotuodavo dalį bilieto kainos, tad suomiams atvykti į Kauną atsieidavo apie 10 eurų. 23.20 val. nusileidžia lėktuvas, po 25 minučių jie jau būdavo viešbutyje. Skubėdavo, nes vidurnaktį baras užsidarydavo. Pirma ne užsiregistruodavo, o alaus užsisakydavo.
Tiesiog paūžti jie pas mus atskrisdavo ištroškę. Taip visą savaitgalį prasiausdavo. Kiekvieną savaitgalį. Prieš šešerius metus Vilniaus gatvė būtent dėl suomių ėmė klestėti. O ir išskrisdavo jie pilnais skysčių lagaminais. Kadangi neįvyniodavo butelių į „triusikėlius“, šie neretai suduždavo, išsiliedavo. Kliuksintys lagaminai.
Ar nepridarydavo jie nuostolių kambariuose? Visko pasitaikydavo. Kai kurie mėgdavo sumaišyti vonią su tualetu. Geras laikas buvo. Ir tuomet perkėlė pigių oro linijų skrydžius į Vilnių... „Ačiū“ Eligijui Masiuliui už tai, kad iškėlė „Ryanair“ iš Kauno. Dūris į paširdžius. Tapome nepasiekiami verslininkams. Nevažiuos juk į Kauną jis, kai nusileido lėktuvu Vilniuje. Belieka nebent baltarusiai. Vykstame į Estijos ir Latvijos parodas – reklamuojame savo paslaugą tiems, kurie gali atvažiuoti su savo transportu. Verslininkas turi sugebėti greitai pakeisti savo strategiją.
Ar „Ryanair“ norėtų sugrįžti į Kauną? O kam? Skrydžiai Vilniuje labiau „užkrauti“. Visada juk pigios oro linijos „nukišamos“ į oro uostus, nutolusius nuo sostinės centro. O čia Vilnių jiems pasiūlė. Už tą pačią kainą.
Kai geriau pagalvoji, lengviau verslo pradžioje buvo ir dėl to, kad lietuvaičiai ne tokie reiklūs buvo.
– Kaip šiandien pasireiškia tas lietuvaičių klientų įnoringumas?
– Pavyzdžiui, šiandien jau būtinas dvigubas čiužinys. Svarbus higieniškumas, patogumas. Visokios ten alergijos žmones kamuoja. Pageidauja klientai natūralių šampūnų. Jei kambaryje apsistoja menininkas, ima ir dizainą iškeikia. Neva aksesuarų trūksta. Bet jie juk linkę dingti (šypteli – aut. past.). Turistų lagaminais išvyksta. Pusryčiams dabar klientas pageidauja alyvuogių, minkštų sūrių, natūralių uogienių. Populiarėja sveikai gyvensenai tinkantys patiekalai. Iš kur kyla tas įnoringumas? Lietuvaičiai tiesiog pradėjo važinėtis po užsienį labiau – tai nori daugiau.
– Kaip apibūdintumėte „Daugirdo“ viešbučio tipinį klientą? Kiek procentų visų apsistojusiųjų pas jus sudaro užsieniečiai?
– Mūsų klientas yra 35–50 metų verslininkas, turintis savo statusą ir žinantis, ko nori – gero aptarnavimo. Kadangi „Perkūno namai“ yra įsikūrę atokiau nuo centro, ne taip noriai klientas juos renkasi. Dėl šios priežasties šiame viešbutyje turime „pigesnius“ klientus. Tuos, kurie mėgsta žalumą. „Perkūno namuose“ galima pasijausti kaip kolektyviniame sode. Išeini ant stogo – švarus oras, jokio švino kaip A.Mickevičiaus gatvėje.
Už sienos vanduo siekė stogą. Kurį laiką gyvenome kaip akvariume. Beprotiška, ar ne? To, kad reikės pusryčiauti su botais, verslo lygio viešbučio gyventojai nebūtų supratę.
Lietuviai mūsų viešbučiuose pratę apsistoti tik savaitgaliais. Atvyksta kokio koncerto paklausyti, apsilanko teatre, permiega ir namo. Užsieniečiai, atvirkščiai, lankosi darbo dienomis – savaitgalį Kaune nelieka. Ilgiausiai apsistoja trims paroms. Jie sudaro apie 85 proc. visų klientų. Labiausiai „Daugirdą“ pamėgę skandinavai. Vis dar. Pasitaiko ir amerikiečių. Kai atidarėme „Sugiharos namus“, pasijuto ir japonų pagausėjimas. Daugėja ir kinų turistų. Ar jie įnoringi?
Japonams kambaryje privalo būti vonia. Kai kurie užsieniečiai linkę atsivežti savą maistą.
– Tikriausiai nestigo ir žymių klientų. Kiek teko girdėti, jūsų VIP gotikinio stiliaus apartamentuose, turinčiuose pirtelę ir sūkurinę vonią, buvo apsistojęs ir pats Džeimsas Bondas – Danielis Craigas. Ar sulaukiate iš tokių klientų neįprastų pageidavimų?
– Daug ko tas kambarys matęs. Atsipalaiduoja žmonės jame. Po vienų vestuvių trys stiklai dužę net buvo. Paprastai mūsų viešbutyje apsistoja „Žalgirio“ arenoje koncertuojantys žymūs dainininkai. Dažniausiai jie iš viešbučio taip ir neišlenda – viskas pristatoma į kambarį. Nors išimčių būta. Štai legendinės grupės „Smokie“ dainininkai dalyvavo „Daugirdo“ surengtame Naujametiniame vakare.
Gerbėjų minios tų žvaigždžių nesivaiko. Rimčiau saugoti teko tik D.Craigą.
Ko žvaigždės dažniausiai pageidauja? Prašo aklinai aptemdyti kambarį, kad galėtų išsimiegoti.
Štai „Zucchero“ visą viešbutį rezervavo – apsistojo kartu su 60 žmonių komanda. Kai kuriuos kambarius biurais paversti reikėjo. „Daugirde“ įsikūrė jo štabas, fakso aparatas net veikė.
Ko žvaigždės dažniausiai pageidauja? Prašo aklinai aptemdyti kambarį, kad galėtų išsimiegoti. Kai kurie pageidavo net papildomų užuolaidų, kad net palubėse esantis langas būtų uždengtas. Dažniausiai įžymybės žino, kokį vyną gers, koks automobilis turi juos vežti. Koks? „Mersas“.
– O pačiam su žmona yra tekę miegoti savame viešbutyje?
– Teko kartą. Nors dažniausiai apsaugos darbuotojai į namus parveža po kokių pasisėdėjimų.
– Kaip manote, valdyti viešbutį Vilniuje yra lengviau nei Kaune?
– Vilniuje valdyti viešbutį yra triskart lengviau nei Kaune. Sostinėje koncentruojasi 60 proc. visos Lietuvos įvažiuojamojo turizmo. Kaune – 24 proc. Vilniuje yra ministerijos, Seimas, tad ir pobūvių visokių daugiau. O ir oro uosto užimtumas kitoks. Svetingumo versle vilniečiai Kaune paprasčiausiai nesugeba dirbti. Kodėl? Tik ką atsidarai Vilniuje, „varnėnas“ jau koks tupi, o Kaune reikia plušti, norint prisitraukti klientą. Kaunietis mažiau uždirba už vilnietį ir todėl sunkiau atsisveikina su pinigais.
O ir kainodara mažesnė čia 20–30 proc. Vilniuje viešbučiai brangesni 20 proc. visada buvo, yra, ir, manau, bus. Tad nesuprantu turizmo agentūrų. Rodos, geriau pravežk turistą pro Kauną, čia pigiau apnakvindink – uždarbis didesnis. Taip viliojame agentūras – 20 eurų kainų skirtumu.
Dabar į Kauną turistų autobusai atvyksta tik tam, kad, kaip mes juokaujame, Rotušės aikštėje nusilengvintų. Viskas. Apie jokį apnakvindinimą nėra galvojama.
Svetingumo versle vilniečiai Kaune paprasčiausiai nesugeba dirbti. Kodėl? Tik ką atsidarai Vilniuje, „varnėnas“ jau koks tupi, o Kaune reikia plušti, norint prisitraukti klientą.
Ir šiaip prieš 8-erius metus Kaune buvo sunku. Niekas nesivystė. Nebuvo arenų, koncertų, konferencijų. Užsukdavo tik reziduojantys čia verslininkai. Pastaruosius kelerius metus Kaunas atsigauna. Ne vienas jau žiūri į laikinąją sostinę kaip į potencialią vietą kurti savo verslą.
– Kaip manote, apgyvendinimo rinka Kaune visiškai užpildyta? Laikinojoje sostinėje 4 žvaigždučių viešbučių nėra tiek ir daug.
– Viešbučio savininko niekas nesupranta, kai jis vis kartoja, kad turizmui būtinas miesto atraktyvumas – konferencijos, koncertai, parodos. Čia tuo atveju, jei neturi demonstruojamosios istorinės praeities.
Verslo klasės viešbučiams koją kiša butų pernuomotojai. Juos vadiname partizanais. Vis dėlto viešbučių rinka Kaune, jei lygintumėme su situacija Vilniuje, tikrai dar nėra užpildyta. Belieka sulaukti, kol Karmėlavos oro uostas pradės funkcionuoti normaliai.
– Ar apnakvindinimo paslauga sudaro didžiausią pajamų dalį, ar esate priversti didesnį dėmesį skirti kitoms viešbutyje teikiamoms paslaugoms?
– Nakvynė, jei kalbėsime apie generuojamas pajamas, visada lyderiavo. Kambariai užima apie 75–80 proc. viso viešbučio patalpų. Tačiau 100 procentų užimtumas pastebimas tik 1–2 mėn. vidurvasarį, išskyrus savaitgalius.
Pajamų generavimo lenktynėse neatsilieka ir restoranas, kuris generuoja apie 40 proc. viešbučio sukuriamų pajamų.
– Ar sunku rasti profesionalių, lojalių darbuotojų?
– Darbuotojų visai nėra, o ypač viduriniosios grandies, savo srities profesionalų.
– Šių metų rugsėjo 27 d. ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius padėkas su paauksuotu „LT“ ženkleliu už indėlį į turizmo plėtrą įteikė jums ir jūsų žmonai Ingridai. Rodos, Gustų šeimai puikiai sekasi. „Daugirdo“ jubiliejaus minėjimo šventėje buvo užsiminta, jog esate nusižiūrėję ir dar vieną vietą, kurioje norėtumėte užmegzti verslo giją. Kokie artimiausi plėtros planai?
– Norisi iki pensijos perduoti viską dukroms ir tik joms patarimais padėti.
– Ko reiktų, kad viešbučių rinka Kaune klestėtų?
– Pramogų trūksta. Skrydžių. Koncertų, konferencijų salių. Pažiūrėkite į parodų centrus Vokietijoje: viena paroda baigiasi, iškart kita. 2 000 stendistų parodose dalyvauja. Juos reikia apgyvendinti. Džiaugiuosi, kad mūsų gydomasis turizmas yra aukštos kokybės. Garsėjame ir plastine chirurgija, implantais – vakariečiai pas mus gydytis važiuoja. Po operacijų „Perkūno namuose“ ne vienas su aprištomis nosimis apsistoja – nenori palatose gulėti. Verdame buljonus, vežiojame į perrišimus.
Anksčiau ir „Lietuvos ryto“ krepšininkai prieš rungtynes su „Žalgiriu“ pas mus miegodavo. Uždarydavo juos viešbutyje, žmonų neleisdavo, racioną kontroliuodavo. Dėl krepšininkų reikėjo sugalvoti, kaip ir lovas prailginti.
O šiaip, kad klestėtų viešbučių verslas, labiausiai reikia vystyti oro transporto srautus. Gali organizuoti konferencijas, bet jei į jas niekas nevažiuos? Kai šiemet vasarą rekonstrukcijai uždarė Vilniaus oro uostą, pasijuto, ką reiškia suaktyvėjęs Karmėlavos oro uosto darbas – buvome užsipildę visą mėnesį. Džiaugėmės ir NATO karių tarptautinėmis pratybomis. Kiekvienam kariui skirta po 125 eurus dienpinigių. Tad daugelis, taupydami, rinkdavosi nakvynę net Karpynėje, Raseinių rajone.
