Lyderiai yra žmonės, žengiantys priekyje kitų ir gebantys sukurti ką nors naujo. Jie moka pajausti neįsisąmonintus sociumo poreikius ir pritaikę savo žinias, pasitelkę reikiamus resursus, pasiūlyti sprendimą. Vis dėlto tik 2 proc. pasaulio populiacijos kuria naujus dalykus; likusieji – veikia naudodami tai, ką kažkas jau yra sukūręs. Pasiūlę naujų sprendimų, lyderiai geba iš to gauti asmeninę naudą, kokia ji bebūtų – ekonominė, intelektualinė, moralinė, estetinė ar pan.
Lyderiai turi daug psichinės jėgos – pastebėję krizę, trūkumą, kitų žmonių poreikį, jie pajaučia viduje kylantį tikslą padaryti pokytį, sukurti naujovę. Reikia pastebėti, jog lyderiai nebūtinai turi daryti globalią įtaką, būti politikos ar didelių verslų vedliai: jie gali veikti savo įtakos zonoje, kad ir visai nedidelėje nišoje. Visuomenė vystosi lyderių, veikiančių apibrėžtose profesinėse srityse ar rinkose, miestuose ir miesteliuose, dėka. Jie gerai atlieka savo darbą ir kuria naujus pozityvius pokyčius, kuriuos aplinka greitai ima kopijuoti ir jie įgauna vis didesnį mastą.
Taigi, kaip atpažinti prigimtinę lyderystę?
1. Lyderystė – tai prigimtinis potencialas. Lyderiams tiesiog yra daugiau duota – o kam daugiau duota, iš to ir daugiau reikalaujama. Šio potencialo išraiška yra charizma, natūralus gebėjimas aplink save traukti žmones. Pagalvokime apie mados novatorę Coco Chanel, „Apple“ įkūrėją Steve‘ą Jobsą, mokslininkę Mariją Gimbutienę... „Jaučiu, kad galiu daugiau“ – yra įprasta lyderio frazė; jis tiesiog negali nerealizuoti savo potencialo, o jei to nepadaro – kenčia. Taigi, prigimtinė lyderystė – ne pasirinkimas, o gamtos duotybė.
2. Mokymasis ir vystymasis. Lyderiams būdinga mokytis to, kam jaučia pašaukimą ir didžiausią energiją: jie nuolatos gilina žinias, plečia mąstymą, integruoja naujas kompetencijas į savo veiklą, užmezga reikalingus socialinius ryšius. O per visa tai ima rastis kas nors naujo ir įdomaus. Reikia suprasti, jog negalime savęs realizuoti visur, todėl reikia sekti paskui savo pašaukimą. Išmoktos lyderystės atstovai neretai renkasi tai, kas sociume tuo metu yra madinga, bando atitikti tendencijas ir atliepti poreikį, net jei jiems tai nepatinka. Prigimtinis lyderis mokosi ten, kur jam pačiam yra natūraliai smalsu.
3. Ambicijos. Daugumos žmonių ambicijos yra suformuotos to meto socialinių normų, įsitikinimų, ką reiškia būti sėkmingu žmogumi. Atitikti tokį vaizdinį tampa jų esminiu gyvenimo siekiu. Prigimtinių lyderių ambicijos kyla, visų pirma, iš vidinio poreikio nuveikti ką nors prasmingo, savito, netikėto. Socialiniai antpečiai – ne jų tikslas.
4. Meilė veiklai. Tarp meilės sau ir meilės savo potencialui, pašaukimui, veiklai – yra didelis skirtumas. Pastaroji yra matuojama profesinės veiklos išraiškomis. Lyderiai turi tvirtą santykį su savo mėgstama veikla ir ji jiems yra svarbiausias prioritetas. Jie neužsiima tuo, kam nejaučia aistros. Tuo tarpu didelė dalis žmonių dirba dėl to, kad patenkintų savo poreikius – nuo išgyvenimo iki bendravimo ir poreikio save realizuoti – net jei veikloje nejaučia pasitenkinimo.
5. Profesionalumas. Laikui bėgant, prigimtiniai lyderiai apie savo sritį sužino iš esmės viską ir tampa savo srities aukščiausio lygio profesionalais. Todėl tik jie ir gali pasiūlyti naujus sprendimus. Išmoktiems lyderiams būdinga sau užbrėžti ribą, esą šioje srityje jau daug išmanau, tad kam dar papildomai stengtis, investuoti savo laiko į augimą?
6. Transcendentinė vienuma. Lyderiai geba remtis vien į save net ir sunkiomis akimirkomis. Mokėti būti vienumoje ir jaustis vienišu yra ne tas pats. Kai mes bijome jaustis vieniši, negalime būti vienumoje. Prigimtiniai lyderiai mėgsta būti vienumoje, jaučia malonumą būdami patys su savimi, mokydamiesi iš savo vidinės išminties. Didelė dalis žmonių atsirandančią tuštumą, vienišumo jausmą nori užpildyti skaitmeninėmis technologijomis ar kitais greito vartojimo įpročiais.
7. Racionalumo ir intuicijos apjungimas. Prigimtiniai lyderiai geba veikti pasitelkdami ir savo racionalų protą, ir intuityvumą. Tai suteikia jiems tvirtą kontaktą su realybe ir pasauliu, padeda „nuskaityti“ žmones, leidžia eiti į priekį ir materializuoti savo sumanymus. Jiems būdingas abstraktus mąstymas. Tie, kurie lyderystės stengiasi išmokti, remiasi išskirtinai savo patirtimi, nusistovėjusia visuomenės pasaulėžiūra ir argumentais, vengia neapibrėžtumo.
Tikriausia jau patys atkreipėte dėmesį į kertinę savybę, kuo prigimtinė lyderystė skiriasi nuo išmoktos. „Išmoktų“ lyderių orientyrai yra išorėje, jie yra stipriai veikiami masinių tendencijų, o prigimtinių lyderių atskaitos taškas yra jų pačių viduje ir tai yra jų stiprybės šaltinis.
