Jo teigimu, naujo DK kritikai išeitines išmokas naudoja kaip vėliavą, kviesdami nepatenkintųjų minias ant barikadų. „Lygiai taip pat spekuliuojama tuo, esą naujas kodeksas įteisina tai, kad darbuotojai darbdavių atžvilgiu – silpnoji pusė“, – tvirtina T.Davulis.
Naujasis DK, kurį vetavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, buvo kuriamas daugiau nei trejus metus. Prie jo dirbo daugiau nei dešimties teisininkų grupė, kuriai vadovavo T.Davulis. Jo teigimu, Lietuvai naujo DK reikėjo jau seniai, o jei jis po Naujųjų metų strigtų, visada esą galima pataisyti tai, kas neveikia.
– Ar po svarstymų Seime smarkiai pasikeitė jūsų su kolegomis kurtas naujas DK?
– Norėčiau pradėti nuo to, kad buvome paprašyti sukurti naują DK ir, pradėję šį darbą, kaip mokslininkai laikėmės nuostatos, jog jį privalome atlikti sąžiningai, atsiribodami nuo bet kokių lobistinių grupuočių.
Įvertinę esamą darbo santykių Lietuvoje situaciją, manėme, kad pedagogams, aktoriams, žurnalistams, kitiems kūrėjams, gydytojams, sportininkams reikėtų turėti tam tikrus darbo santykių ypatumus. Tačiau tokią pradinę mūsų nuostatą šios grupės išstūmė.
Sportininkai nepanoro turėti nieko bendro su darbo teise, nors visoje Europoje sportininkai priskiriami darbuotojams. Lietuviams sportininkams atrodo, jog jiems neprivalu paisyti prievolės mokėti mokesčius.
Teatralai ėmė piktintis, kai jiems buvo pasiūlytos terminuotos darbo sutartys, kurios, mano galva, būtų suteikusios daugiau laisvės, gaunant vaidmenis viename ar kitame teatre. Dabar yra tokia situacija, kad aktoriai turi galimybę gudrauti: kai nori, jie turi darbuotojo statusą, kai nenori – neturi.
Bandė mus užpulti ir medikai, tačiau Seime pavyko savo poziciją apginti. Jie nenorėjo, kad jų veiklą paliestų interesų konfliktas ir leidimas ar neleidimas konkuruoti su darbdaviu.
Medikai išsigando ir net buvo nuėję skųstis pas prezidentę D.Grybauskaitę, kai pajuto, kad, dirbant valstybinėse ligoninėse ar poliklinikose, gali tekti aiškintis savo vadovams, kodėl dar papildomai dirba privačiose medicinos įstaigose. Bet naujajame DK liko galimybė medikų paklausti, ar jie lojalūs savo darbdaviams.
Mano galva, turėtų būti užkirstas kelias medikams ligonius iš valstybinių ligoninių persivilioti į privačias klinikas.
Mes stengėmės darbo santykius sutvarkyti civilizuotai, kad negudrautų ir nespekuliuotų nei darbdaviai, nei darbuotojai.
– Matyt, per daugelį metų įvairiose sferose yra įsigalioję tiek nerašytų įstatymų, nuostatų, susitarimų, kad pajudinti, pralaužti tuos „kultūrinius klodus“ būtų labai nelengva.
– Pralaužti ir pakloti naujus darbo santykių pamatus. Profsąjungos bandė pasiekti, kad vietoj keturių mėnesių apskaitinio laikotarpio (laikas, per kurį darbo grafikas sutvarkomas taip, kad darbuotojas per savaitę galėtų dirbti 42 valandas – LRT.lt) būtų paliktas tik vienas mėnuo. Tačiau kaip mes būtume atrodę prieš galimus rimtus investuotojus, kai visoje Europoje galioja keturių mėnesių apskaitinis laikotarpis?
Tas pats dėl įspėjimo laiko, atleidžiant iš darbo, arba išeitinių išmokų. Buvo pageidavimų, kad darbuotojai būtų įspėjami dėl atleidimo iš darbo prieš keturis mėnesius ir už šešis mėnesius būtų išmokamos išeitinės išmokos. Suprantu, visiems norisi gauti kuo daugiau, bet taip nesielgia nė viena kaimyninė šalis. Mes irgi privalome matyti, kas darosi pasaulyje.
Tam, kad Lietuvoje būtų padidintas konkurencingumas, naujajame DK įrašėme, kad įspėjimo laikotarpis dėl atleidimo iš darbo būtų nuo vieno iki dviejų mėnesių, o išeitinės išmokos būtų mokamos nuo vieno iki trijų mėnesio algų dydžio.
Pavyzdžiui, Slovakijai pavyko atsivilioti automobilių „Jaguar“ gamyklą, dėl kurios šalies biudžetas padidės net trimis procentais. Tačiau rinkdamasi, kur investuoti, ši gamykla ilgai studijavo įvairių šalių darbo kodeksus, darbo jėgos kaštus ir atleidimo iš darbo tvarką.
– Kodėl naujame Darbo kodekse buvo pasiūlytos nulinės darbo sutartys?
– Pagal vis dar galiojantį DK, norint priimti žmogų į darbą kelioms valandoms, prireiktų kur kas ilgesnio laiko, kol būtų sutvarkyti visi priėmimo dokumentai, ir dirbti jis galėtų pradėti tik kitą dieną, nes nuo įdarbinimo turi pareiti viena diena. Todėl ir reikia turėti nulio valandų darbo sutartį, pagal kurią žmogus galėtų dirbti tada, kai nori ar turi laiko.
Nesant nulio valandų darbo sutarčių, žmonės tiesiog nueina į šešėlį, o už darbą jiems sumokama kažkaip nelegaliai.
– Ar naujame DK atsirado nuostata dėl galimybės dirbti ne visą darbo dieną?
– Pagal senąjį DK, darbuotojai neturi galimybių prašyti darbdavio, kad jiems būtų suteikta galimybė pereiti prie nepilnos darbo dienos. Naujajame DK atsiranda darbuotojo teisė reikalauti, kad darbdavys jam sudarytų sąlygas dirbti nepilną darbo dieną. O jei darbdavys nenorės to imtis, privalės įrodyti, kodėl nenori arba negali.
– Kas, pradėjus veikti naujam DK, spręstų darbo ginčus?
– Kreipimaisi dėl darbo ginčų būtų kur kas lengvesni, greitesni ir nemokami. Visi ginčai – ir dėl atleidimo iš darbo, ir dėl algų ar kitų dalykų – keliautų į Ginčų komisiją prie Valstybinės darbo inspekcijos.
Lietuviai moka skųstis, bet dar neišmoko tinkamai gintis. Todėl pasistengėme, kad vietoj skundo atsirastų kreipimasis dėl ginčo ir nukeliautų į trišalę komisiją, kurioje dirbtų darbo inspektorius, profsąjungų ir darbdavių atstovai. Ta komisija, gavusi kreipimąsi dėl ginčo ir išsikvietusi darbdavio atstovą, greitai išspręstų kilusį konfliktą.
– Tarkim, ta trišalė komisija konfliktą išsprendžia darbuotojo naudai. Bet kaip jam toliau dirbti su darbdaviu? Santykiai juk jau pašliję arba sugadinti.
– O jeigu darbuotojas nueitų į teismą, būtų dar blogiau, nes teismas neturi pareigos darbuotojo taikyti su darbdaviu. Darbo ginčų komisijos turi pareigą abi puses sutaikyti, kad tarp jų ir toliau tęstųsi darbo santykiai.
Lietuviai moka skųstis, bet dar neišmoko tinkamai gintis.
– Ar naujasis DK bent kiek sumažins biurokratizmą?
– Stengėmės, kad sumažėtų įvairiausių žiniaraščių, sutarčių sudarinėjimo, „popierių“ pasirašinėjimo. Turėtų būti legitimuotas elektroninis bendravimas ir apie viską galima būtų informuoti elektroniniu paštu.
– Ne paslaptis, kad žmonės iš Lietuvos emigruoja ne tik dėl mažų algų, bet ir dėl slogaus darbo klimato įstaigose ar įmonėse bei nepagarbaus darbdavių elgesio. Kuo šiais klausimais galėtų pasitarnauti naujas DK?
– Deja, Lietuvos darbdaviai vis dar vadovaujasi nuostata ir nerašytais įstatymais, kad su valdžios institucijomis galima rasti būtų „susitarti“, o savo įmonėse jie – visagaliai valdovai.
Tačiau juk nuosavybė – ne tik teisė, bet ir įpareigojimas. Ta tema ne kartą yra tekę diskutuoti su teisėjais.
Europoje galioja direktyva dėl verslo dalies perdavimo. Pavyzdžiui, kokioje nors įstaigoje veikia kavinė. Tačiau ta įstaiga nutaria su ja nutraukti veiklos sutartį, ir kavinė išsikelia. Vietoj jos pradeda dirbti kita kavinė. Ta europinė direktyva tokiu atveju sako: jeigu verslas ar jo dalis perduodami iš vieno savininko kitam, darbuotojai lieka dirbti. Atrodytų nesuvokiama, tačiau tokia direktyva Europoje veikia jau nuo 1977 m.
Ši nuostata į Lietuvoje DK atsirado 2004 m., bet atleistų darbuotojų bylos Aukščiausiąjį teismą pasiekė tik 2012 m., ir tas bylas jie laimėjo, prisiteisdami tuo metu iš buvusių darbdavių po 100–120 tūkst. litų kompensacijų už atleidimą iš darbo dėl esą vykusių įmonių reorganizacijų.
Visoje Europoje darbo atmosfera įstaigose yra pagrįsta socialiniu dialogu tarp darbdavių ir darbuotojų. To reikėtų siekti ir Lietuvoje.
– Kaip jums atrodo, kodėl šalies vadovė D.Grybauskaitė pareiškė, kad naujasis Darbo kodeksas prasilenkia su žmoniškumu?
– Gal tai – tam tikri emociniai dalykai, nes pastaruoju metu apskritai Lietuvoje labai prastas emocinis klimatas. Žmonės nepatenkinti dėl smukusios perkamosios galios, jiems atrodo, kad dėl to kalta valdžia.
Be to, naujojo DK svarstymas sutapo su labai intensyviu politiniu sezonu prieš pat Seimo rinkimus. Todėl kažkas turi būti pralaimėtojais.
Kas šiuo metu garsiausiai kalba, kad naują DK reikia iš karto taisyti? Tie, kurie jo svarstymuose ar rengime net nedalyvavo.
– Kodėl profsąjungos sukritikavo jūsų idėją, kad įstaigose ir įmonėse atsirastų darbo tarybos?
– Mano galva, jos bijo konkurencijos. Bet darbo tarybų nenori ir darbdaviai.
– Kodėl?
Darbo tarybos galėtų pasirūpinti kasdieniais darbuotojų reikalais, o derėtis su darbdaviais dėl algų ar kolektyvinių sutarčių – išimtinė profsąjungų teisė.
– O kam, jei galima tvarkytis ir be jų? Tačiau šiuo metu profsąjungos jau per silpnos, kad galėtų atstovauti dirbančiųjų interesams ir bent kiek užtikrintų, kad būtų girdimas jų balsas. Juk šiuo metu tik 2–3 procentai įmonių turi profsąjungas, ir į jas susibūrę vos 8 proc. dirbančiųjų. Visiems kitiems darbuotojams niekas neatstovauja.
Darbo tarybos galėtų pasirūpinti kasdieniais darbuotojų reikalais, o derėtis su darbdaviais dėl algų ar kolektyvinių sutarčių – išimtinė profsąjungų teisė.
– Kokie būtų darbdavių santykiai su darbo tarybomis?
– Jie su darbo tarybomis privalėtų susitarti dėl darbo apmokėjimo nuostatų, algų grupių pagal lytis, lygybės įgyvendinimo politikos. Bet, žinoma, mes nesekėme Vokietijos pavyzdžiu, kur darbdaviams, kurių įmonėse yra daugiau nei keturiasdešimt darbo vietų, privalu įsteigti lygių galimybių kontrolieriaus etatą.
– Kas darbo tarybas sudarytų?
– Jas slaptu balsavimu išsirinktų darbuotojai.
– Žmonės pikti, kad, įsigaliojus naujam Darbo kodeksui, sumažės atostogų.
– Yra tokių gudruolių, kurie dabar paprašo darbdavių atostogų nuo pirmadienio iki penktadienio. Vadinasi, išeina penkioms dienoms atostogų, bet iš tikrųjų atostogauja devynias dienas, nes dar prisideda du savaitgaliai. Kyla klausimas: ar taip galima žaisti atostogomis? Šiuo metu galiojantis DK to nedraudžia, nors jame ir nurodyta, kad atostogos skaičiuojamos kalendorinėmis dienomis.
Manau, kad piktintis reikėtų ne dėl to, kad naujasis DK numato, jog atostogos bus skaičiuojamos darbo dienomis, o tuo, kad, šalių susitarimu, panaikinta nuostata pridėti atostogų už darbo stažą (už kiekvienus dešimt darbo stažo metų prisidėdavo 3 dienos atostogų – LRT.lt) ir už kenksmingas darbo sąlygas.
– Kokia tvarka bus apmokamos atostogos, jei darbuotojai jas naudos mokymuisi ar studijoms?
– Naujame DK numatyta, kad pusę atostogų, jei per jas darbuotojas mokysis, darbdavys privalės apmokėti. Senajame kodekse tokia teisė nebuvo numatyta.
Be to, naujasis kodeksas numato, kad darbuotojai gali mokytis bet ko. Net jei darbuotojai mokysis šukuosenų meno, darbdaviai privalės sumokėti pusę mėnesio algos.
– Bet sutikite, darbuotojų skundai, kad naujajame darbo kodekse įteisintos mažesnės išeitinės išmokos, ko gero, pagrįstos.
– Jos būtų pagrįstos, jei būtų buvę taip, kad maksimalias šešių mėnesių algų dydžio išeitines išmokas būtų gavę visi atleistieji iš darbo. Tačiau statistika byloja, kad maksimalias išmokas gaudavo tik trys procentai atleistųjų.
Naujame DK numatyta, kad pusę atostogų, jei per jas darbuotojas mokysis, darbdavys privalės apmokėti. Senajame kodekse tokia teisė nebuvo numatyta.
Manau, naujo DK kritikai išeitines išmokas naudoja kaip vėliavą, kviesdami nepatenkintųjų minias ant barikadų. Lygiai taip pat spekuliuojama tuo, esą naujas kodeksas įteisina tai, kad darbuotojai darbdavių atžvilgiu – silpnoji pusė.
Norėčiau priminti, kad 1991–2002 m. DK galiojo principas, pagal kurį darbuotojas ir darbdavys yra lygios sutarties šalys. Iki šiol teismų praktika sako, kad nėra taip, jog visada kaltas tiki darbuotojas arba visada kaltas tik darbdavys. Būna ir taip, ir kitaip.
Galioja ir kitas teisinis principas – jei jums kažkas „pakišo“ pasirašyti sutartį ir jūs ją pasirašėte, bet koks teismas bet kokią sutartį traktuos to, kas ją „pakišo“ pasirašyti, nenaudai. Ir vartotojas, ir darbuotojai sutarčių atžvilgiu yra silpnosios pusės. Šio principo niekas nepaneigė ir nepaneigs. Jis įteisintas visoje mūsų šalies teisinėje sistemoje.
– Kalbama, kad naujasis DK dar labiau paskatins emigraciją.
– Emigracija gėdingai spekuliuojama. Vadinasi, senasis DK emigraciją stabdo?
– O kokie darbo kodeksai tose šalyse, į kurias emigruoja lietuviai?
– Vaizdžiai tariant, pavyzdžiui, Anglijoje ir Airijoje darbo kodeksų praktiškai nėra. Jie telpa keliuose puslapiuose.
Vokietijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Italijoje darbo kodeksai yra, tačiau jie labai skirtingi. Skandinavijos šalyse – labai stiprios kolektyvinės sutartys, kurios ir sureguliuoja darbo santykius. Ten dėl darbo sąlygų susitaria stiprios profsąjungos ir darbdaviai. Valstybė į tai nesikiša.
O mūsų darbdaviai ir darbuotojai, nesugebėdami susitarti, iš karto prašo, kad juos gintų Seimas ar kitos valstybės institucijos. Toks jau tas posovietinis palikimas.
