Tikisi palaikymo
Sklandytuvus gaminanti „Sportinė aviacija ir Ko“ neslepia nerimo. Dėl koronaviruso užsakymų gerokai sumažėjo, tad dabar jų turima tik metams, nors paprastai būdavo bent dvejiems. Kas laukia po metų? Bendrovės vadovas Vytautas Mačiulis neslepia nežinąs, todėl norėtų tikėtis ir valdžios pagalbos.
„Norėtųsi, kad mūsų valstybė išsikeltų sau tokį šūkį „Lietuva be aviacijos – Lietuva be ateities“, – nelabai linksmai šypsosi V.Mačiulis, skraidyti sklandytuvais pradėjęs prieš gerus keturis dešimtmečius.
Pabrėždamas, kad nuotaikos optimistinės, V.Mačiulis mintį tęsia teiginiu: „Darbo turim – nėr kam dirbti. Reiktų, kad vis tik valstybė aviacijai skirtų nors kiek dėmesio, nes mes, kaip maža įmonė, UAB, nesame pajėgūs konkuruoti su Vakarų, o konkrečiai – Vokietijos aviacijos industrija. Tuo viskas ir pasakyta. Darome labai gerą produktą, sklandytuvus gaminame su elektros varikliais. Pirmi pradėjome pasaulyje, vieną modelį sertifikavome kaip sklandytuvą, kuris gali jungti variklį tik jau būdamas ore, skrisdamas ir parskrisdamas į aerodromą, kad nereikėtų tūpti kitoje aikštelėje, jeigu jau nebėra energijos.“
Reiktų, kad vis tik valstybė aviacijai skirtų nors kiek dėmesio, nes mes, kaip maža įmonė, UAB, nesame pajėgūs konkuruoti su Vokietijos aviacijos industrija.
Sklandytuvas skrenda naudodamas saulės ir vėjo energiją – vėją, kaip pasakoja V.Mačiulis, galima naudoti kalnuose, nes apie kalną vėjas pučia, leisdamas skristi toli ir ilgai. Saulės energija leidžia sklandytuvams skristi mūsų kraštuose, kai įkaitę oro burbulai kyla į viršų, tuomet ir pasireiškia sklandytojo meistriškumas – surasti geriausią santykį tarp kylančių ir besileidžiančių oro srovių.
„Sklandytuvas visą laiką leidžiasi – apie 0,5 m/s skrisdamas mažu greičių ir apie 2 m/s, kai skrendama apie 200 km/val. Išnaudojant kylančias oro sroves, sklandytuvas pakyla, pasisemia energijos – ir skrendi toliau. Lietuvoje mes įveikiame maršrutus tarp 200 ir 500 km, nors Lietuvos rekordas yra tūkstantis kilometrų, beje, pasiektas su mūsų gamybos sklandytuvu“, – kalbėjo V.Mačiulis.
Sportui ir mokymuisi
Jo teigimu, viena sklandytuvų paskirtis yra sportas, o kita – galimybė mokytis jais skristi. Jis priminė, kad dar tarpukariu sklandyti buvo mokomi net būsimieji karo lakūnai, sovietmečiu taip pat sklandymas buvo kelias į aviaciją.
„Pirmiausia buvo mokoma skraidyti sklandytuvais, buvo dviviečiai sklandytuvai ir tai buvo pats pigiausias būdas paruošti lakūną. Jeigu moki skristi su sklandytuvu, jau esi pasiruošęs. Juk išjunk variklį ir kiekvienas lėktuvas tampa sklandytuvu. Bet jeigu nemoka lakūnas skraidyti su sklandytuvu ir jam išjungia variklį, jis ten pražyla, sušlampa kelnės, jam stresas didžiulis. O sklandytojas skrenda ir tiek, kas kad be variklio.
Žinoma, dideli lėktuvai taip toli neskrenda, termikų jie negaudo, bet vis tiek skrenda, net ir koviniai lėktuvai skrenda be variklio, panašiau į akmenį, bet tuo dideliu greičiu priartėja prie žemės, sklandytojas išlygina jį ir nutupia, jeigu yra kur“, – apie sklandymo privalumus lėktuvų pilotams pasakojo V.Mačiulis.
Darome labai gerą produktą, sklandytuvus gaminame su elektros varikliais. Pirmi pradėjome pasaulyje.
Tačiau Lietuvoje, stojant į A.Gustaičio aviacijos institutą, sklandytojai jau kurį laiką nebegauna papildomų balų, kas leidžia manyti, jog tokia patirtis lyg ir nereikalinga.
„Geriausi lakūnai yra sklandytojai. Juos paruošia skraidyti be motoro. Ir tai pigiausias būdas atrinkti psichologiškai stabilius žmones, kurie veš šimtus keleivius. O dabar jie ruošia operatorius. Mes kalbame, kad reikia ruošti lakūną, kuris gali ir kompiuteriui atsisakius imtis atsakomybės, nutupdyti lėktuvą. Gal pamenate, kaip nutūpė lėktuvas Hadsono upėje, kai su paukščiais susidūrė. Lakūnas buvęs sklandytojas, patyręs aviatorius, kuris žinojo, kad lėktuvas skrenda ir be variklio“, – kalbėjo bendrovės vadovas.
Užsakymų mažėja
Per metus „Sportinė aviacija ir Ko“ pagamina 12-14 sklandytuvų, taip pat juos remontuoja, gamina sklandytuvų pervežimo priekabas.
„Dabar mūsų pagrindinis produktas yra elektriniai sklandytuvai. Pirmieji buvo tokie, kurie galėjo tik parskristi patys. Dabar yra naujausias sklandytuvas, kurio sertifikavimas baigiamas, tai jis gali pats pakilti – nebereikia užtempiančio lėktuvo, jis gali pats pakilti iki pirmo termiko, išjungiamas variklis ir toliau skraidoma be motoro, dar lieka energijos, jeigu kas, nuskristi į saugią aikštelę ar namo parskristi. Su ta elektra ir dirbame“, – teigė direktorius.
Per badmetį žaislų niekas neperka. Gal namui stogą remontuoti reikia, nes lyja, o sportui skirti 100 tūkst. eurų ne visi gali.
Jo teigimu, būtent dėl to, kad sukonstravo sklandytuvus, kurie patys pakyla, įmonė ir turi užsakymų. „Užsakymų sumažėjo – pernai tokiu laiku turėjome užsakymų maždaug dvejiems metams. Dabar turime tik maždaug 14-ai mėnesių, sumažėjo labai stipriai. Kadangi mažėja užsakymų, mažėja ir apyvartinių lėšų, kaip ir visiems. O sumažėjo, nes per badmetį žaislų niekas neperka – toks atsakymas. Gal namui stogą remontuoti reikia, nes lyja, o sportui skirti 100 tūkst. eurų ne visi gali“, – sakė V.Mačiulis.
V.Mačiulis sako, kad stebina, jog Lietuva ruošia labai brangiai kainuojančiose studijose lakūnus, kurie paskui išvyksta dirbti į kitas valstybes. O ruošiami inžinieriai tik vykdo techninę lėktuvų priežiūrą, o ne kuria naujus produktus. Naujų produktų kūrimas liko mažam verslui, valstybiniu mastu to nėra – valstybė neinvestuoja.
Ir jis tikina nekalbąs tik apie sklandytuvus, bet ir apie mažus lėktuvus. Anot V.Mačiulio, imtasi gaminti dronus, bepiločius, tačiau tai dažniausiai tik modulio lygio subjektai, tik tiek, kad jiems sukurtos „smegenys“.
Trūksta specialistų
Įmonė susiduria ir su specialistų problema, esą tokių, kokių jiems reikia, niekas neruošia.
„Pavyzdžiui, formuotojų. Tai darbininkiška profesija, bet formuotojas turi žinoti, kaip dirbti. Juk viską formuojame iš audinių, plastikas pas mus ne liejamas į formas, o dedami audiniai, jie mirkomi epoksidinėse dervose, sudžiūsta, sukietėja, polimerizuojasi polimerai ir tampa plastmase. Plastikai naudojami stiklo, anglies ir kevlaro, šitos medžiagos yra lengvesnės už metalus, stipresnės.
Moralinis pasitenkinimas – čia pelnas ar ne?
Gamyklai dirba jau 51 metai. Anais laikais ji vadinosi eksperimentinės sportinės aviacijos gamykla, sovietai mažose įmonėse darydavo eksperimentus didžiajai aviacijai – duodavo medžiagų, leisdavo bandyti. Mūsų įmonės sprendimai buvo panaudoti kuriant akrobatinius lėktuvus SU-26. Daugiausia čia dirbo iki 600 žmonių. Dabar – 45“, – kalbėjo V.Mačiulis.
Jo teigimu, sklandytuvai gaminami beveik vien rankomis, mašinos čia žmonių pakeisti negali. Pagaminti vieną sklandytuvą užtrunka apie keturis mėnesius.
Lietuviai šių orlaivių neperka – anot V.Mačiulio, jų pirkėjai nėra iš Lietuvos: „Eksportuojame visur, daugiausia į Vakarų Europą, JAV, Kanadą, Argentinoje keletą pardavėme, Australiją, Japoniją“.
Jeigu pagamintų sklandytuvų daugiau, parduoti greičiausiai įstengtų, bent jau taip buvo iki šiol. Bent jau taip buvo iki pandemijos. Vis dėlto išsilaiko įmonė tik dėl čia dirbančiųjų, vadovų, akcininkų entuziazmo ir noro gaminti sklandytuvus, įsitikinęs V.Mačiulis.
„Moralinis pasitenkinimas – čia pelnas ar ne?“ – šypsosi klausiamas apie įmonės nešamą pelną direktorius ir prisipažįsta, kad romantikos šitoje veikloje vis dar jam yra daug.
