Reikia turėti omenyje, jog ši ilgalaikė sutartis sėkmingai buvo vykdoma nuo 2018 m. ir toliau turėjo būti vykdoma iki 2023 m. Sutarties vykdymas pakibo ant plauko, kai 2021 m. Europos Sąjunga ir JAV nusprendė taikyti sankcijas trąšų sektoriui ir pačiai „Belaruskalij“. Visgi aktualu, kad Europos Sąjungos sankcijos šiai sutarčiai iš esmės įtakos neturi, nes sankcionuojami tik po 2021 m. birželio 25 d. sudaryti sandoriai. Atitinkamai, JAV sankcijos taikomos tik tuo atveju, kai sandoriai susiję su JAV asmenimis, atsiskaitoma JAV valiuta ar sandoris vykdomas per JAV banką korespondentą. Vadinasi, minėtos Europos Sąjungos ir JAV sankcijos lemiamos reikšmės AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Belaruskalij“ sutarčiai neturėjo, todėl trąšų gabenimo per Lietuvos teritoriją iš esmės neturėjo paveikti.
Aktualu, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Belaruskalij“ sutarties dėl trąšų vežimo vykdymas yra neatsiejamas nuo įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių susitarimų, kurių dalyvėmis yra Lietuvos ir Baltarusijos valstybės.
Šiame kontekste reikia pažymėti, kad dar 1999 metais Lietuva ir Baltarusija yra pasirašiusios sutartį dėl investicijų skatinimo ir apsaugos. Remiantis šios sutarties nuostatomis, abi šalys įsipareigojo skatinti investicijas ir sukurti palankias sąlygas viena kitos investuotojams vykdyti investicijas savo teritorijoje, taip pat užtikrinti abiejų šalių investuotojų investicijoms palankų režimą. Šalys numatė, jog pažeidus šios sutarties nuostatas, tektų atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Aktualu, kad minėtos investicijų apsaugos sutarties, sudarytos tarp Lietuvos ir Baltarusijos, aspektu Baltarusijos trąšų gamintoja „Belaruskalij“ būtų vertinama kaip investuotoja Lietuvoje, todėl jai privalėtų būti taikoma šalių sudarytoje sutartyje numatyta investicijų apsauga.
Svarbu pažymėti, kad minėtos investicijų skatinimo ir apsaugos sutarties nuostatos numato, jog kiekviena šalis turi teisę savo įstatymų numatytose ribose nediskriminaciniu pagrindu numatyti išimtis kitos šalies ir bet kurios trečiosios valstybės investuotojų atžvilgiu apibrėžtose ūkio ir veiklos srityse, kuriose draudžiama ar apribojama užsienio investuotojų veikla. Tokios išimtys privalo būti suformuluotos sutarties prieduose ir apie jas kita šalis privalo būti informuota. Atitinkamai, tokios išimtys nėra taikomos jau įgyvendintų investicijų iki tokių išimčių įsigaliojimo atžvilgiu.
Šiuo aspektu gali kilti klausimų dėl Lietuvos Vyriausybės veiksmų atitikties minėtos dvišalės sutarties su Baltarusija nuostatoms. Vadovaujantis šia sutartimi, turėjo būti aiškiai nustatytos išimtys, susijusios su investuotojų iš Baltarusijos veikla konkrečiose ūkio ir veiklos srityse ribojimu. Atitinkamai, tokios išimtys turėjo būti taikomos į ateitį ir nepaveikti investicijų, atliktų iki išimčių įsigaliojimo.
Verta atkreipti dėmesį ir į Jungtinių tautų jūrų konvenciją, kuri nustato valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, teisę patekti į jūrą ir jos bei tranzito laisvę. Konvencijoje įtvirtinta, jog valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, turi teisę patekti į jūrą ir iš jos tam, kad pasinaudotų Konvencijoje numatytomis savo teisėmis. Tuo tikslu valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, naudojasi tranzito laisve per tranzito valstybės teritoriją visų rūšių transporto priemonėmis. Tai reiškia, jog Lietuva, būdama tranzito valstybe Konvencijos prasme, privalo užtikrinti Baltarusijos valstybės, kuri neturi prieigos prie jūros, teisę naudotis tranzito laisve per Lietuvos Respublikos teritoriją.
Aktualu, jog Konvencija taip pat nustato tranzito valstybių ir suinteresuotų valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, bendradarbiavimą statant ir gerinant transporto priemones, įskaitant uostų įrenginius, siekiant užtikrinti tranzito laisvę. Minėta nuostata aktuali, kadangi „Belaruskalij“ turi 30 procentų UAB „Birių krovinių terminalas“ akcijų, todėl trukdymas naudotis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje esančiais UAB „Birių krovinių terminalas“ įrenginiais galėtų būti traktuojamas kaip Lietuvos valstybės vykdomas Konvencijoje įtvirtinto bendradarbiavimo tarp valstybių pažeidimas.
Visgi Konvencija numato, kad tranzito valstybės, įgyvendindamos visišką suverenitetą visoje savo teritorijoje, gali imtis priemonių, kurių reikia, kad valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, teisės ir lengvatos jokiais būdais nepažeistų tranzito valstybių teisėtų interesų. Šiuo atveju, turėtų būti vertinamas Lietuvos Vyriausybės sprendimo pagrįstumas ir proporcingumas Konvencijos prasme.
Šiame kontekste svarbios ir 2001 m. tarp Lietuvos ir Baltarusijos Vyriausybių sudaryto susitarimo dėl Baltarusijos krovinių tranzito, naudojantis Lietuvos uostais ir kita transporto infrastruktūrą, nuostatos. Remiantis šiuo susitarimu, Lietuva, kaip tranzitinė valstybė, įsipareigojo suteikti Baltarusijai, kaip valstybei, neturinčiai priėjimo prie jūros, teisę vykti transporto priemonėmis bei vežti krovinius per Lietuvos valstybės teritoriją į uostus ir iš jų. Tiesa, susitarimas numato, jog Lietuva, suteikdama tranzito laisvę, turi teisę imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias Lietuvos teisėtų interesų pažeidimui. Visgi, tam turi būti svarios aplinkybės, o visi šalis dominantys klausimai bei ginčai privalėjo būti sprendžiami šalių sudarytos atstovų bendrosios komisijos.
Reiktų nepamiršti, kad Lietuvos ir Baltarusijos teisinius santykius taip pat apibrėžia ir Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas (SMGS). Šiame susitarime yra nustatyta, kad kiekvienas geležinkelis, šio susitarimo dalyvis, privalo vežti visus krovinius, išskyrus nustatytas išimtis. Viena iš galimų išimčių yra valstybės Vyriausybės nurodymai, kurių privaloma laikytis.
Svarbu pažymėti, kad susitarimas numato griežtą tvarką, susijusią su galimu išimtiniu įsipareigojimų nevykdymu. Tai reiškia, jog Lietuvoje vienintelis krovinių vežimo paslaugas teikiantis vežėjas AB „LTG Cargo“ turi užtikrinti nenutrūkstamą krovinių vežimą geležinkeliu. Šiuo atveju, reiktų vertinti, ar Vyriausybės sprendimas nutraukti AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Belaruskalij“ sutartį dėl prieštaravimo nacionalinio saugumo interesams gali būti suderinamas su Lietuvos valstybės įsipareigojimais, kylančiais iš SMGS, ir ar buvo įgyvendinti visi su išimtiniu įsipareigojimų nevykdymu susiję procedūriniai reikalavimai.
Aktualu, kad Lietuvos ir Baltarusijos Vyriausybės 2001 m. tai pat yra pasirašiusios susitarimą dėl bendradarbiavimo geležinkelių transporto srityje. Remiantis juo, šalys įsipareigojo teikti paramą, kad tranzitiniai ir eksporto-importo kroviniai be kliūčių būtų vežami Lietuvos ir Baltarusijos teritorijomis. Bet kokie ginčai, susiję su susitarimo aiškinimu ar taikymu, privalo būti sprendžiami šalių bendros komisijos, sudarytos iš šalių atstovų.
Šių tarptautinių sutartinių įsipareigojimų kontekste sunku vienareikšmiškai įvertinti Lietuvos Vyriausybės sprendimo pagrįstumą.
Šių tarptautinių sutartinių įsipareigojimų kontekste sunku vienareikšmiškai įvertinti Lietuvos Vyriausybės sprendimo pagrįstumą, tačiau akivaizdu, jog tam, kad būtų galima tinkamai pagrįsti sutarties su „Belaruskalij“ nutraukimo poreikį, reikės pateikti svarius argumentus ir pagrįsti jų tinkamumą. Tarptautiniai susitarimai numato išimtis, leidžiančias nukrypti nuo įsipareigojimų laikymosi, tačiau norint šiomis išimtimis pasinaudoti, turi būti tinkamai įgyvendinti jų taikymo mechanizmai. Neatlikus šių namų darbų ir nusprendus išimtis taikyti savo nuožiūra, gali tekti atsakyti už netinkamą savo sutartinių įsipareigojimų vykdymą.
