„Kita vertus, jei galvojate, kad žaisti ir kurti žaidimus yra tas pats, meskite šią idėją. Tai ilgas kūrybinis ir sudėtingas matematinis procesas, apimantis algoritminius, meninius, net psichologinius sprendimus“, – priduria jis.
Atviro pokalbio metu M.Katinas pasidalijo, kodėl pats galiausiai nusprendė stoti prie pasaulinio masto žaidimų industrijos padalinio Lietuvoje vairo, kokios pamokos lyderystėje jam buvo svarbiausios bei kam IT srities verslai turėtų pasiruošti šiemet.
– Kaip „Wargaming“ gyvena šiandien?
– Pavadinčiau tai stabilizacijos laiku, nes praėję metai buvo labai intensyvūs. Prasidėjus karui Ukrainoje nuspręsta visiškai nutraukti veiklą Rusijoje ir Baltarusijoje. Organizacija stipriai sumažėjo, savanoriškai paaukojo didelę dalį pajamų, kurią generavo šis regionas.
Tačiau kompanijos įkūrėjo požiūris buvo kovingas – persigrupuojame, darome skausmingus sprendimus ir judame tolyn. Unikali patirtis matyti, kaip įmonė gali kokius tris kartus per metus salto padaryti ir vis tiek tvirtai ant kojų stovėti. Šiuo metu Vilniuje sutelkta daugiau nei pusė visos kompanijos žaidimų kūrimo kompetencijų. Tai didžiausias ir darbuotojų skaičiumi padalinys. Kaip juokauja keli vadovai, mūsų mažoji atominė elektrinė.
– Iš tiesų, įspūdingo augimo buvo pirmieji „Wargaming“ metai Vilniuje – nuo nulio iki 600 specialistų komandos, dabar – ir beveik 1 tūkst. Kaip tokį augimą suvaldyti?
– „Wargaming“ nuo pat pradžių matė Vilnių kaip vieną iš svarbių augimui centrų, tik karas šį svorį patrigubino. Neturėjome galimybės pirma suformuoti pagrindinę komandą, tada – struktūras, atlikti samdos procesus ir galiausiai imtis žaidimų kūrimo darbų. Viskas vyko vienu metu.
„Wargaming“ nuo pat pradžių matė Vilnių kaip vieną iš svarbių augimui centrų, tik karas šį svorį patrigubino.
Galiausiai samdai tik labai patyrusius žmones, kad jie iškart galėtų perimti stringančius procesus. Persikeliant dideliam skaičiui darbuotojų, natūraliai opi tapo nekilnojamojo turto tema. Įsigijome keliasdešimt butų, kad galėtume padėti svarbiausias funkcijas atliekantiems darbuotojams persikelti sklandžiau.
– Technologijų kompanijos garsėja ypač patraukliomis papildomomis naudomis darbuotojams, ne tik dideliais atlyginimais. Jaučiate susidomėjimą jomis?
– Esu optimistas bet kokiu naujos kartos požiūriu. Į darbo rinką ateina unikaliai talentingi žmonės, kurie yra beprotiškai gabūs skaitmeniniam pasauliui, puikiai valdo įrankius, leidžiančius gerokai padidinti efektyvumą.
Tiesa, tuo pat metu kita dalis jaunų žmonių gal šiek tiek per anksti pradeda orientuotis į komforto zoną. Kiekvienas sprendžia pats. Galiu tik pasakyti, kad niekas nemokamai gyvenime neateina.
Efektyvieji darbe pasieks daug, kitų profesinis augimas nebus toks didelis, nors jie galbūt ir gyvens lengviau, nei įprasta buvo prieš 20 metų.
Ir tas lūžio taškas turbūt yra apie 35-ąjį gimtadienį. Iki šios ribos mes labai greitai augame ir pradedame galvoti, kad tai tęsis automatiškai, be pastangų. Tačiau ilgainiui kyla tik tie, kurie yra „sportuojantys“, kaip aš sakau. Mano asmeninis patarimas – reikia save mylėti, bet be stipraus įdirbio gyvenime sunku sukurti kažką didelio ir įdomaus.
– Koks buvo tavo profesinis augimas?
– Turėjau daug pastangų įdėti į kiekvieną gyvenimo etapą. Kažkada mokykloje nusprendžiau būti žurnalistu. Sprendžiau emociškai, kaip ir dauguma jaunų žmonių. Konkursai buvo dideli, iš pirmo karto neįstojau, pradėjau nekilnojamojo turto kadastro mokslus.
Tas lūžio taškas turbūt yra apie 35-ąjį gimtadienį. Iki šios ribos mes labai greitai augame ir pradedame galvoti, kad tai tęsis be pastangų. Tačiau ilgainiui kyla tik tie, kurie yra „sportuojantys“.
Užteko 4 mėnesių, kad intuityviai pajausčiau esantis ne ten, kur noriu būti. 18-os metų mesti universitetą vien remiantis intuicija buvo drąsus sprendimas. Taip išmokau nedaryti kompromisų su savo norais. Užsispyriau, ruošiausi ir iš antro karto į žurnalistiką įstojau. Realiai, tai pakeitė mano gyvenimą, suformavo pasaulėžiūrą ir draugų ratą, kuris supa iki šiol. Nors jaunam žmogui žurnalistika – nerealiai įdomi industrija, po kurio laiko joje nardydamas pastebi seklumas.
Pasukau į viešųjų ryšių sritį, galiausiai pradėjau dirbti tuometinėje „TEO“. Dirbau ten maždaug 10 metų – nuo reklamos departamento vadovo iki skaitmeninių kanalų strategijos vystymo. Tai buvo tikroji mano „profesinė mokykla“, didelio augimo kelias, kur išmokau visko, kas svarbu stambiame, technologijomis grįstame, versle. Telekomunikacijų rinka Lietuvoje prieš penkiolika metų buvo viena labiausiai pažengusių industrijų tiek technologijų, tiek verslo vadybos srityse, todėl jaunam žmogui buvo puikus karjero akseleratorius.
– Tuomet sekė etapas „Investuok Lietuvoje“. Tau einant generalinio direktoriaus pareigas į Lietuvą buvo pritrauktas rekordinis tiesioginių užsienio investicijų skaičius, įgyvendinti ir didžiausi gamybiniai projektai. Koks šis laikas buvo tau asmeniškai?
– Turbūt vienas įdomiausių profesinių etapų gyvenime. „Investuok Lietuvoje“ yra padidinto greičio organizacija, kuri dirba su aukščiausios kategorijos pasaulio verslais, atlieka dešimčių ar šimtų milijonų vertės „verslas verslui“ pardavimo veiksmus. Įgyvendina šalies rinkodaros strategiją, taikydama moderniausius įrankius, grynina Lietuvą kaip produktą, dirbdama su politiniais lyderiais, ir keliauja po pasaulį, siekdama įtikinti, kad sprendimas steigti čia savo padalinį kuria vertę pačioms korporacijoms.
Tokia misija leidžia bendrauti su vadovais ir kompanijų kūrėjais, kurių interviu skaitai „Financial Times“ ar „Bloomberg“, lankyti Londono, Niujorko ar Singapūro miestuose veikiančias korporacijų būstines. Kartu tai buvo prasmingas kūrybinis etapas, stiprinantis Lietuvos ekonomiką, regionus, leidęs sukurti keliasdešimt tūkstančių gerai apmokamų darbo vietų nuo pažangios gamybos iki finansinių technologijų.
Šiuo metu ir Lietuva laipsniškai pereina į kitą vystymosi etapą, daugiausiai susijusį su startuoliais, inovacijų ekonomika, unikalių galutinių produktų vystymu.
Tačiau viskas, net ir itin smagūs profesiniai periodai, reikalauja naujų kalnų, kurie įkvepia, neleidžia susikurti komforto. Organizacijos vystosi ciklais, reikalingas skirtingas vadovavimo stilius.
Po šešių intensyvių metų sukti dar vieną ciklą „Investuok Lietuvoje“ man buvo ir energetiškai sudėtinga, ir finansiškai neberealu. Šiuo metu ir Lietuva laipsniškai pereina į kitą vystymosi etapą, daugiausiai susijusį su startuoliais, inovacijų ekonomika, unikalių galutinių produktų vystymu.
Aukščiausiu valstybės lygiu svarbu stiprinti būtent aukštos pridėtinės vertės verslus bei švietimo sritis, kurios gali atverti vartus į naują ilgo ekonominio augimo etapą šalyje. Net ir investicijų pritraukimo strategija su tuo dalinai susijusi, nes aukščiausios pridėtinės vertės verslai mėgsta įsigyti jau veikiančius unikalius produktus ar jaunas įmones.
– Kaip tą padaryti, sklandžiau pereiti į minimą vystymosi etapą?
– Sėkmingų šalių patirtys jau išanalizuotos ir turi pasikartojančias dedamąsias. Pavyzdžiui, stambi valstybės finansinė intervencija į rizikos kapitalo struktūras (kaip Izraelyje).
Svarbi ir visa verslo angelų ekosistema, susijusi su mokestine aplinka – paskatinti pasiturinčius žmones investuoti ne į NT, bet į inovatyvų verslą. Iš pradžių tai daroma atitinkamu mokestiniu režimu, vėliau jau motyvuoja grąža po pirmųjų sėkmingų pardavimų.
Trečia, švietimo pritaikymas inovacijų ekosistemai. Klaida ugdyti gerus ekspertus, bet be verslumo geno. Reikalingi ir „tarptautiniai tiltai“ su kompetencijų centrais (akseleratoriai), mega startuolių sostinėmis, kompetencijos, kontaktai.
Be ICT sektoriaus visos kitos industrijos (biotech, medtech, robotika ir pan.) reikalauja ir pakankamai stiprių valstybės kapitalinių investicijų, mokslinių tyrimų centrų su globaliomis patentavimo kompetencijomis, įrangos.
– Kodėl po „Investuok Lietuvoje“ galiausiai pasirinkai prisijungti prie „Wargaming“?
– Buvo sekmadienis, kai sulaukiau skambučio iš „Wargaming“ įkūrėjo: „Mantai, mes turime rimtų iššūkių, bandydami įsikurti Vilniuje, ir galvojame, kad tu gali padėti. Ar sutiktum?“.
Tai buvo itin nuoširdus ir paprastas priėjimas tiesiai prie reikalo: ne apie pakopines atrankas ar finansus. Man šis principas patiko, apie „Wargaming“ įmonę žinojau, žaidimų industrija, mano spėjimu, yra viena iš TOP 5 labiausiai pasaulyje augsiančių per ateinantį dešimtmetį (visos didžiausios technologijų korporacijos nuo „Google“ iki „Amazon“ čia turi savo ambicijų).
Pagalvojau, kad tai – pakankamai unikali proga, kuri dažnai nepasitaiko.
– Ar pats žaidi? Kaip šiandien atsipalaiduoji nuo, o gal kaip tik – įsikrauni darbui?
– Tikrai yra daugiau už mane tai darančių, bet per paskutinius metus praleidau nemažai laiko žaisdamas savus ir pasaulyje žinomus žaidimus. Dažnai strateginių sesijų metu „Wargaming“ keliasdešimt žmonių žaidžia mūsų komandos kurtus žaidimus, testuoja juos ir dalijasi savo įžvalgomis. Unikali patirtis, kai tikrai mėgaujiesi tuo, kad esi žaidimų industrijoje.
Žaidimų industrija, mano spėjimu, yra viena iš TOP 5 labiausiai pasaulyje augsiančių per ateinantį dešimtmetį.
Skirtingais gyvenimo etapais esu išbandęs nuo šuolių parašiutu iki nardymo, lipau ir į kalnus, plaukiau „Ambersail“. Galiausiai pasirinkau laivus, su draugų kompanija dalyvaujame regatose. Jei kas domisi savo asmenybės formavimu, vaikšto į lyderystės seminarus, patarčiau geriau pabūti su žmonėmis 3 savaites laive arba kalnuose. Tokiomis sąlygomis išmoksti apie lyderystę daugiau nei tiesiog metus skaitydamas skirtingas knygas.
– Kokie buvo tavo atradimai šioje patirtyje?
– Vienas jų – dažniausiai galvojame „paviršiuje“. Kitaip tariant, „išmąstome“ sprendimus ir būname įsitikinę jų tiesa. Vis dėlto, kol nepatiri ypač stipraus psichologinio spaudimo, nesupranti, kaip veikia tavo vidiniai mechanizmai.
Jei kas domisi savo asmenybės formavimu, vaikšto į lyderystės seminarus, patarčiau geriau pabūti su žmonėmis 3 savaites laive arba kalnuose.
Ekstremalioje situacijoje jauti baimę ar drąsą? Sustoji ar judi pirmyn? Daug startuolių kūrėjų sportuoja, bėgioja, važiuoja dviračiais.
Kai įsijungia psichologiniai blokai ir sienos, kai nebegali toliau, bet save dar paspaudi, tai formuoja tavo charakterį, kiek perlaužia. Patarčiau pasidomėti ir egzistencine psichologija, Erich Fromm, Martin Heidegger idėjomis. Lyderystėje savęs pažinimas yra tik pirma fazė. Niekaip negali padėti augti kitiems, jei pats nesupranti savo vidinės motyvacinės struktūros.
– Ar į tai komandoje atsižvelgiate ir ieškodami talentų? Kokių kompetencijų žmogui, norinčiam dirbti žaidimų industrijoje, reikia?
– Kiekvienas žaidimų studijos vadovas turi plačias galimybes formuoti savo komandas, tačiau kompanija tikrai žino, kad, norėdamas sukurti sėkmingą žaidimą, turi mylėti tai, ką darai. Todėl ir stengiamasi samdyti žmones, kurie žavisi žaidimų industrija. Tai nėra privaloma sąlyga, tačiau ateiti dirbti tik dėl algos žaidimų industrijoje būtų labai keista.
Dauguma mūsų komandos Vilniuje šiuo metu – užsieniečiai. Manau, ši patirtis svarbi ir kitoms technologijų įmonėms Lietuvoje. Augant globaliai, privalu samdyti globalias kompetencijas turinčius žmones, kartais reikia ir lokalių kalbinių žinių naujose rinkose. Ši transformacija reikalauja didelių vidinių pokyčių. Pavyzdžiui, mes sukūrėme 6 žmonių komandą, kuri dirba tik su perkeltų darbuotojų poreikiais už darbo ribų. Taip, yra įstaigos, kurios tuo užsiima, bet dėl kokybės ir masto, kiek tos pagalbos reikia, kuruojame vidinį padalinį. Jei Vilniaus ekosistema norės užaugti, be tarptautiškumo vargiai tai sugebėsime.
– Iš tiesų, vis kalbama apie talentų, galinčių kurti ir auginti technologijų įmones, trūkumą. Kokius pokyčius, kad jų išsiugdytume, išskirtum kaip svarbiausius?
– Deja, pokyčiai švietime vyksta lėtai, nes yra susiję su šimtais tūkstančių žmonių. Pavyzdžiui, pirma, turi sukurti ugdymo turinį, jį transformuoti, tada mokytojus išugdyti, kad galėtų juo naudotis, ir tik tada kreiptis į vaikus.
Kodėl „Vedliai“ ar „Lietuvos Junior Achievement“ ir panašios iniciatyvos dar ieško privačių investuotojų, o neveikia visose mokyklose valstybės sprendimu? Vaikai mokyklose turi mokytis naudotis naujausiais technologiniais įrankiais. Jie gali ir kalti, ir piešti, bet, jei kalbame apie inovacijų ekonomiką, tą turėtų daryti kurdami raketas, baltymus ar 3D modelius.
Siekiant, kad Vilnius ir Lietuva būtų išskirtinė vieta, trauktų talentus, mums labai reikia ir universiteto, kuris šviestų iš toli. Gal pabandome kažką keistai naujo, futuristinio, su geriausiais pasaulio ekspertais, įranga? Lietuva turi viską, kad pokyčius įgyvendintų, bet trūksta proveržio mąstysenos švietime.
– Technologijų sektoriuje visi dabar diskutuoja ir apie ekonominę žiemą, laukiančius pokyčius, turbulencijas. Kokios būtų tavo įžvalgos, kaip protinga šiuo metu elgtis?
– Protingi žmonės sako, kad, kai visi traukiasi, reikia daryti priešingai. Kalbant apie startuolius, turbūt tik po 1,5 metų matai pirmuosius rezultatus. Todėl krizės yra geriausias laikas sukurti kažką naujo, o, kai viskas pradės augti, būsi pirmasis prie starto linijos.
Sunkiausia bus vidurio kelią nuėjusiems startuoliams, kurie turi komandą, produktą, bet neturi pajamų – jie papuls į finansinę sausrą, kuri sako, kad porą metų turi išgyventi iš to, ką uždirbi. Kita vertus, Lietuvoje yra angelai, valstybės rizikos kapitalo struktūros, kurios startuoliams bandys užtikrinti finansavimą. Ta beprotybė, kuri egzistavo pastaruosius dvejus metus, kvestionavo net bazinius ekonominius principus, todėl burbulas turėjo išsileisti.
– O į ką šiemet koncentruosis „Wargaming“? Kokius tikslus sau keliate?
– Tvirtinama nauja globli žaidimų produktų strategija. Didelės žaidimų studijos yra kaip akceleratoriai. Turime kelis jau kurį laiką sėkmingai veikiančius žaidimus, kurie padeda kompanijai generuoti pajamas, ir tuo pat metu dalį jų skiriame naujų žaidimų vystymui.
