Kritikos dėl savo giliai įsišaknijusios priklausomybės nuo rusiškų energijos išteklių, ypač dujų, susilaukiančios Vokietijos vyriausybės atstovė teigė, kad šalis ėmėsi reikalingų sprendimų, siekdama pakeisti situaciją į priešingą pusę. Visgi greitų rezultatų čia nežadama – tikėtina, kad Vokietijai rusiškų dujų pavyks atsisakyti iki 2024 m. vidurio.
Interviu metu ji taip pat sakė, kad Vilniaus ir Pekino konfliktas su Kinija nepakeitė Vokietijos investuotojų požiūrio į Lietuvą, anaiptol – už mūsų šalies ribų taip pat ateina suvokimas, jog reikia žvalgytis į kitas rinkas.
„Manau, kad dabar daug kas supranta, jog turime sumažinti savo priklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo Kinijos, kai kalbame apie žaliavas. Turime diversifikuotis. Už Lietuvos ribų taip pat atsiranda supratimas, kad reikia žiūrėti į kitas rinkas. Manau, kad tai buvo pažadinimo skambutis daug kam“, – sakė F.K.Brantner.
Ji taip pat pasisakė ir apie Rusijos nepaliekančias įmones, karui Ukrainoje tęsiantis jau daugiau nei du mėnesius. Anot F.K.Brantner, jos pačios gali nuspręsti, kokių žingsnių imtis.
„Kas nėra nelegalu, yra teisėta“, – interviu 15min nurodė ji.
– Vokietijos kancleris Olafas Scholzas balandžio pabaigoje sakė, kad Vokietija pradėjo ruoštis galimam Rusijos dujų tiekimo sustabdymui. Kokių konkrečių žingsnių ėmėtės?
– Nusprendėme, kad norime pagaliau atsikratyti priklausomybės nuo rusiško iškastinio kuro – dujų, anglies ir naftos. Kalbu ir apie infrastruktūros sureguliavimą. Daug mūsų dujų saugyklų buvo „Gazprom“ rankose – jos buvo ištuštintos per pastarąjį rudenį ir žiemą vietoje to, kad būtų užpildytos. Todėl pirmas žingsnis, kurį padarėme, buvo dujų rezervų sureguliavimas, kad būtų privaloma juos užpildyti žiemai.
Antra intervencija, kurios ėmėmės – žiūrėti, kur galime surasti alternatyvių energijos šaltinių ir kaip galima tai patiekti į Vokietiją. Dabar mes investavome į suskystintųjų gamtinių dujų terminalus. Vokietijos parlamente pristatėme įstatymą, kuris pagreitins infrastruktūros sukūrimą.
Manau, kad tai irgi buvo svarbus žingsnis – parodyti, kad mes nenorime daugiau priklausyti nuo Rusijos vamzdynais atitekančių dujų.
Trečia, norime pereiti prie alternatyvų. Mūsų ministras keliavo į Norvegiją, Katarą ir kitas šalis, kad turėtume alternatyvius dujų tiekimo šaltinius.
Ir paskutinis žingsnis, kuris man atrodo svarbus, kai kalbame apie dujas – strateginis tiekimas, kuris nebuvo peržiūrėtas 40–50 metų, paskutinį kartą – 1974-aisiais. Nuosekliai tai peržiūrėjome ir atnaujinome. Tai labai svarbu, kai kalbame apie tai, kas yra tiekėjai, kompanijos. Esame aktyvūs kiekviename žingsnyje, kai kalbame apie iškastinį kurą.
Daug mūsų dujų saugyklų buvo „Gazprom“ rankose – jos buvo ištuštintos per pastarąjį rudenį ir žiemą vietoje to, kad būtų užpildytos.
– Ar esate nusimatę datą, kada Vokietija atsisakys rusiškų dujų?
– Manau, kad vėliausiai iki 2024 metų vasaros. Kartais aš nerimauju, kad nepakankamai susitelkiame ties mažesniu energijos suvartojimu, nes tik naujų dujų importas neišspręs visų problemų amžinai. Turime mažiau naudoti dujų, daugiau – atsinaujinančių energijos šaltinių ir susitelkti ties ilgalaike energetine nepriklausomybe. Dar turime daug nuveikti.
– Kaip apskritai atsitiko taip, kad Vokietija tapo tokia priklausoma nuo rusiškos energijos?
– Ankstesnės vyriausybės priėmė sprendimus investuoti į šiuos santykius energetikos sektoriuje.
– Ar šie sprendimai buvo politiniai ar ekonominiai?
– Nemanau, kad sprendimas gali būti tik politinis ar tik ekonominis. Aš visada sakiau, kad tai didina mūsų priklausomybę nuo Rusijos ir kad tai politiškai rizikinga, nėra naudinga klimatui. Bet dauguma Vokietijos vyriausybėje palaikė šituos projektus.
– Kokiais argumentais remdamiesi jie palaikė projektus?
– Turėtumėte jų paklausti. Aš visada pasisakiau prieš tai. Bet ekonomiškai tai buvo pigu, vamzdžiais atitekančios dujos yra pigesnės nei suskystintosios gamtinės dujos. Galime paimti žmogaus, priklausomo nuo narkotikų, pavyzdį. Jei gauni pigių narkotikų – sunku tai pakeisti, nori jų gauti vis daugiau ir daugiau.
Turėtumėte paklausti tų žmonių – ponios Angelos Merkel, Sigmaro Gabrielio (buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras – aut. past.) ir kitų, kurie priėmė šiuos sprendimus, leido mūsų dujų saugyklas parduoti „Gazprom“.
– Ar įsivaizduojate situaciją ateityje, kad kai karas bus pasibaigęs, bus pasirašytas kažkoks priimtinas sutarimas, Vokietija atnaujins rusiškos energijos importą – ne visa apimtimi, žinoma, bet dalimis?
– Nenoriu, kad kada nors daugiau būtume tokie priklausomi nuo rusiškos energijos. Manau, kad politikai apetito tam neturi. Bet pigios energijos pagunda visada bus. Tačiau aš tikiuosi, kad Vokietijos politikai ir kompanijos supranta, kad kaina šią minutę gali būti labai maža, bet rytoj ji taps labai aukšta, kai kalbame apie politinį pajėgumą veikti.
Nenoriu, kad kada nors daugiau būtume tokie priklausomi nuo rusiškos energijos. Manau, kad politikai apetito tam neturi. Bet pigios energijos pagunda visada bus.
Tikiuosi, kad ši pamoka kuriam laikui išliks. Nenoriu spekuliuoti, kas nutiks, bet manau, kad pamatėme, jog sumokėjome labai aukštą kainą dėl to, kad buvome tokie priklausomi nuo rusiškos energijos.
– Europos Sąjunga svarsto apie naftos embargo įvedimą Rusijai, tačiau šį žingsnį blokuoja Vengrija, kitos šalys, pavyzdžiui, Čekija, Bulgarija, nori išimčių. Kaip manote, ar pavyks pasiekti sutarimą šiuo klausimu?
– Europos Sąjungos vienybė visada buvo esminis dalykas. Aš manau, kad turime ją išlaikyti ir nepradėti skilti į skirtingas grupes dėl karo Ukrainoje, nes tai tik daro Vladimirą Putiną laimingą. Sunkiai dirbame, kad šalys prisijungtų prie šio sprendimo ir kad tai taptų įmanoma.
Kai kalbame apie Vengriją, manau, kad klausimas yra apie tai, kur ponas Viktoras Orbanas (Vengrijos premjeras – aut. past.). nori būti. Tol, kol jis namuose dalyvavo rinkimų kampanijoje, jam buvo sunkiau pozicionuoti save prieš Europos Sąjungą. V.Orbanas turės nuspręsti, ar jis yra išvien su Europos Sąjunga, ar su V.Putinu.
– Pereikime prie Lietuvos konflikto su Kinija, kilusio praėjusių metų pradžioje. Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock prieš kurį laiką vizito Lietuvoje metu pasidžiaugė, kad nė viena Vokietijos įmonė nepaliko Lietuvos dėl Kinijos grasinimų. Ar ir toliau galime tikėtis, kad vokiški verslai pasiliks Lietuvoje? Apskritai, kur šioje vietoje stovi Vokietija, kokio palaikymo gali tikėtis Lietuva iš jūsų šiame konflikte?
– Mes tikime bendrąja rinka, tai yra tas dalykas, kuris mus daro stiprius. Bet kokia ataka prieš bet kurią šalį narę šioje bendrojoje rinkoje yra ataka ir prieš mus.
Mes norime padėti Lietuvos įmonėms susirasti kitų rinkų. Šiandien sakėme, kad Lietuvos įmonės galės naudotis Vokietijos Prekybos rūmų kanalais. Mes turime 140 biurų daugiau nei 90-yje šalių, taigi visos Lietuvos įmonės dabar turės galimybę tuo naudotis. Manau, kad tai aiškus signalas, kad mes norime stiprinti bendradarbiavimą, be to, tai yra mums politiškai svarbu.
– Taigi dėl šio konflikto vokiečių investuotojų požiūris apie Lietuvą į neigiamą pusę nesikeičia?
– Kiek matau, ne. Manau, kad dabar daug kas supranta, kad turime sumažinti savo priklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo Kinijos, kai kalbame apie žaliavas. Turime diversifikuotis. Už Lietuvos ribų taip pat atsiranda supratimas, kad reikia žiūrėti į kitas rinkas. Manau, kad tai buvo pažadinimo skambutis daug kam.
Apskritai manau, kad nesveika būti taip priklausomiems nuo vienos šalies – kai kuriose srityse Vokietijoje priklausomybė nuo Kinijos siekia 80–90 proc. Ji net didesnė už mūsų priklausomybę nuo rusiškos energijos. Tai autoritarinė šalis, tad tai nėra gera kombinacija.
– Vokietija yra viena svarbiausių Lietuvos ekonominių partnerių – viena didžiausių lietuviškų prekių eksporto rinkų, taip pat pirmauja pagal tiesiogines investicijas mūsų šalyje. Minėjote, kad šį bendradarbiavimą galima dar labiau stiprinti, kokios sritys tai galėtų būti?
– Manau, kad galime stiprinti bendradarbiavimą energetikos srityje, skaitmeniniame sektoriuje. Technologijų sektoriuje bendradarbiaujama tarp Vokietijos ir Lietuvos įmonių, jos dirba su medicinine įranga ir technologijomis. Tai mums yra ateities sritys.
Mes norime padėti Lietuvos įmonėms susirasti kitų rinkų. Jos galės naudotis Vokietijos Prekybos rūmų kanalais. Turime 140 biurų daugiau nei 90-yje šalių.
Taip pat norime padidinti bendradarbiavimą žaliojo vandenilio srityje – sujungti infrastruktūrą ir dirbti kartu. Jūs turite puikių kompanijų šiose srityse, mes taip pat.
– Prasidėjus karui Ukrainoje, nemažai Vokietijos įmonių paskelbė nutraukiančios ryšius su Rusija. Pavyzdžiui, pasitraukė didieji automobilių gamintojai BMW, „Volkswagen“, kitų sektorių įmonės. Bet vis dar yra gana reikšmingas skaičius įmonių, tebevykdančių Rusijoje veiklą – „Globus“, „Hoffman Group“, „Bayer“, „Knauf“, „Ritter Sport“, „Siemens“. Ką apie tai galvojate ir kas lemia tokį įmonių sprendimą?
– Mes esame įvedę sankcijas, kurios apibrėžia, kas negali eksportuoti į Rusiją ir kas negali būti importuojama. Tad tai, kas nėra nelegalu, lieka teisėta.
– Bet egzistuoja visuomenės spaudimas visiškai nutraukti ryšius su Rusija, nes kiekvienas euras padeda V.Putinui finansuoti jo karą prieš Ukrainą.
– Kai kurios įmonės lieka dirbti sveikatos sektoriuje, jos aptarnauja klinikas. Priešingu atveju mes pakenktume ne V.Putinui, o eiliniams žmonėms, kurie nebūtų gydomi ligoninėse. Todėl sankcijų pakete turime išimtis medicininiam bei humanitariniam sektoriui.
Manau, kad tai yra teisinga – ES nukreipia sankcijas į sprendimų priėmėjus, V.Putiną ir jo elitą, stengiasi apriboti jo veiksmus sumažindama pajamas. Bet mes neliečiame medicininio ar humanitarinio sektoriaus. Mes tai darėme praeityje su Iranu, tačiau tai nepadėjo sukurti pokyčių.
– Tačiau toli gražu ne visos pasiliekančios Rusijoje įmonės priklauso jūsų minėtiems sektoriams. Pavyzdžiui, „Ritter Sport“ gamina šokoladą, kuris nėra būtinoji prekė.
– Kaip ir sakiau, kas nėra nelegalu, yra teisėta. Kompanijos pačios priima sprendimus.
– Kalbant apie Ukrainą, buvo kilusių įtampų tarp Vokietijos ir Ukrainos vyriausybių, kai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atsisakė priimti Vokietijos prezidentą Franką Walterį Steinmeierį. Kokią reakciją tai sukėlė Vokietijoje?
– Manau, kad buvo neaišku, kur viskas prasidėjo, kas tai sukėlė. Prezidentas F.W.Steinhmeris pasakė, kad praeityje padarė klaidų, jis pripažino, jog neteisingai įvertino V.Putiną.
Mūsų, kaip vyriausybės, tikslas yra paremti Ukrainą visapusiškai. Mes teikiame humanitarinę pagalbą, ginklus, atliekame žingsnius energetikos sektoriuje.
– Ar O.Scholzas ketina vykti į Kyjivą?
– Jūs turėtumėte to jo paklausti, aš nežinau. Šiandien jis kalbėjosi su prezidentu V.Zelenskiu.
