“Įmonės pavadinimą ,,Luxa„ (lotyniškai lux – šviesa) pasirinkome dar tada, kai Lietuva nebuvo ES narė. Tai buvo tarsi mūsų pareiškimas, kad mes, lietuviai, esame krikščioniškos Europos dalis. Tačiau mūsų įmonė pinigų neprašė – kol kas apsieiname be europinių pinigų injekcijų. Džiaugiamės, kad sugebame savo jėgomis įsigyti ar net pasigaminti naujesnę įrangą, kad galime sukurti kažką naujo ir nematyto žvakių rinkoje”, – pasakoja D.Petkus, su kuriuo kalbėjomės apie Vėlinių prasmę, senas ir naujas tradicijas, žvakių rinkos ypatybes.
– Kaip ir kodėl nusprendėte pradėti būtent žvakių verslą?
– Lietuvai atgavus nepriklausomybę daugelis to meto jaunų žmonių pajuto, kad atėjo metas kažką pakeisti, sukurti tai, ko nebuvo. O trūko elementarių daiktų, netgi tokių kaip žvakės. Taigi, pamatęs, kad žvakių rinka dar apytuštė, nusprendžiau pradėti jų gamybą. Tuo metu nereikėjo turėti daug pinigų pradiniam kapitalui – iš bankrutuojančų įmonių buvo galima beveik veltui įsigyti žvakių gamybai reikalingų žaliavų.
Tiesiog pasitaikė tinkamas metas tokio verslo pradžiai, nes dabar pradėti būtų daug sunkiau – norint įsigyti pigesnių žaliavų (pagrindinė žvakių gamybos žaliava – parafinas), tektų pirkti jas dešimtimis ar šimtais tonų, o žvakių rinka jau persotinta.
Teko daug ko išmokti. Nepakenkė ir aukštasis išsilavinimas – mokėjau anglų kalbą, tad nesunkiai užmezgiau kontaktus su skandinavų žvakių prekybininkais.
Tiesiog pasitaikė tinkamas metas tokio verslo pradžiai, nes dabar pradėti būtų daug sunkiau – norint įsigyti pigesnių žaliavų (pagrindinė žvakių gamybos žaliava – parafinas), tektų pirkti jas dešimtimis ar šimtais tonų, o žvakių rinka jau persotinta, net Lenkijoje kasmet bankrutuoja vis daugiau žvakių gamintojų, o vienoje iš šios gamybos lyderių Danijoje iš daugybės ten veikusių fabrikėlių liko gal tik keliolika.
– Kinta viskas, net ir tradicijos, kurių puoselėjimu dažnai mėgstame pasididžiuoti. Artėja Vėlinės, kurių neįsivaizduojame be žvakių. Kokias mintis pačiam kelia ši diena?
– Pramonės plėtra ir didžiųjų prekybos įmonių reklama kartais visai nepastebimai bando pakeisti mūsų požiūrį į populiariausias kasmetes šventes, patarinėja, kaip reiktų jas švęsti, o svarbiausia – kokių daiktų prisipirkti. Ir dažniausiai verslininkams tai pasiseka.
Akivaizdus dirbtinai greitai kintančios tradicijos pavyzdys – Vėlinės. Dar iki XX a. vidurio Lietuvoje nebuvo įpročio pirmosiomis lapkričio dienomis su glėbiais žvakių lakstyti po kapines – žmonėms svarbiau buvo apsilankyti bažnyčioje, išklausyti mišių, dalyvauti Vėlinių procesijoje ir kitose apeigose, kuriomis visi galėjo pasimelsti už savo mirusiuosius.
Sovietų okupacijos metais, siekiant sumenkinti bažnytinę Vėlinių svarbą, jau pradėta rengti ir žuvusių karių ar komunistinių veikėjų paminėjimo mitingus kapinėse, o ir pagrindinę kapų lankymo dieną buvo stengiamasi pastumti į lapkričio 1-ąją.
Tikriausiai daugelis ir šiandien nelabai atkreipia dėmesį, kad lapkričio 1–oji yra iškilminga Visų Šventųjų, ne vien vadinamų šventaisiais, bet tų, kurie nėra žinomi ir oficialiai pripažinti, paminėjimo diena, o santūrios, mirusiųjų prisiminimui skirtos Vėlinės – tik lapkričio 2-ąją.
– Tačiau tai jau tampa tradicija, kurios nepakeisi. Be to, gal ne tokia jau ir bloga ji...
– Taip, sovietų okupacijos metų Vėlinės jau tampa ir tradicija, vienijančia šeimas, gimines, net galima sakyti, visą tautą. Daugelis dar gerai prisimena, kaip visa šeima ruošdavosi lankyti kapines – iš stiklo plokštelių, celofano atraižų ar nupjautų plastikinių butelių gamindavo indelius, apsaugančius dažnai pačių išsilietas žvakeles nuo vėjo.
Vaikams dažnai būdavo patikimas ,,svarbiausias“ darbas – uždegti žvakeles, o vyresnieji tuo metu galėdavo pabendrauti su rečiau matomais giminaičiais – prisiminti savo mirusiuosius, tyliai pakalbėti apie žuvusius karuose ar okupantų kalėjimuose, apie kasdienį ir pomirtinį gyvenimą, apie tikėjimą ir laisvę.
Tačiau akivaizdu, kad kasmet vis daugiau žmonių nebesuvoks, kad Vėlinių esmė – prisiminti mirusius ir už juos pasimelsti, kad svarbu, kiek dar prisiminimų ir meilės išėjusiems rusena širdy, o ne kiek valandų smilksta žvakės lapkričio tamsoje.
– Kaip pokyčiai Vėlinių tradicijoje turėjo įtakos žvakių pramonei?
– Per Vėlines kapinėse uždegtų žvakelių skaičius kasmet augo, bet tikroji šios katalikiškos tradicijos paskirtis – malda už mirusiuosius – ėmė blėsti.
Pasikeitė ir pačios žvakės, kurias nešame į kapines. Jei apie 1990-uosius vietoj tradicinės, bažnytinės formos žvakės būtume atsinešę stiklinį ar plastikinį indelį, greičiausiai neišvengtume kritikos, kad naudojame ne ,,grabnyčių“ žvakę, o kažkokį ,,bliūdelį‘‘ ar geriausiu atveju sodo, daržo žvakę iš Vakarų Europos.
Net pats pavadinimas – „kapinių žvakė“ arba „Vėlinių žvakė“ – buvo sukurtas maždaug prieš 20 metų. Lietuviai nuo seno turėjo tik vieną – lazdelės formos tradicinę žvakę.
Bet šiandien gamintojams kur kas paprasčiau pripilti pigiausio parafino į dažnai neskoningai išpuoštą indelį, o prekybininkams tokias žvakes lengviau transportuoti ir sandėliuoti. Pamažu, veikiant reklamai, visi pradėjome manyti, kad svarbiausia yra nupirkti kuo daugiau valandų degančią „žvakę – bliūdelį“, kad būtina pasirūpinti jų kuo daugiau ir didesnių – reikia gi prieš gimines pasirodyti!
Parduotuvėms visada reikia naujų daiktų, kuriuos galima kuo masiškiau parduoti, tad ir dauguma Lietuvos žvakių gamintojų nuėjo lengviausiu keliu – tiesiog pirkdami Lenkijoje stiklinius indelius ir kopijuodami lenkiškas lauko žvakes.
Net pats pavadinimas – „kapinių žvakė“ arba „Vėlinių žvakė“ – buvo sukurtas maždaug prieš 20 metų. Lietuviai nuo seno turėjo tik vieną – lazdelės formos tradicinę žvakę.
Akivaizdu, kad prekybininkai visada paskatins nusipirkti kuo daugiau abejotinos kokybės „prabangių“ žvakių - „bliūdelių“ ar plastikinių gėlių.
Kyla ir ekologinių iššūkių – anksčiau nuo tradicinės žvakės likdavo tik mažas vaško galiukas, o ir tą patį dažnai perlydydavo iš naujo. Dabar kapinės jau yra užverstos stiklo, plastiko ir techninio parafino šiukšlėmis, kurios nesuyra ir nėra rūšiuojamos.
– Kodėl gaminate būtent tradicines žvakes?
– Norint išsilaikyti rinkoje reikiau naujų idėjų. O nauja dažniausiai tai, kas pamiršta sena. Taigi taip ir kilo idėja sugrąžinti Vėlinių tradicijai „tikrąsias“ žvakes. Žinoma, teko sukurt specialią skaidrią žvakidę, saugančią žvakę nuo vėjo – nebe tie laikai, kad mūsų vartotojai sugebėtų iš celofano ar stiklo gabaliukų patys žvakides susikonstruoti.
Beje, žvakės dizainą užpatentavome europiniu patentu – kad pusbroliai iš rytų taip greit nenukopijuotų. Tai viena stilingiausių mūsų gaminamų žvakių, ir, ko gero, vienintelė šiuo metu rinkoje – sugalvota ir pagaminta Lietuvoje, o ne nukopijuota iš užsienio gamintojų.
Pekybininkams maisto produktais net turguje įvedėme kasos aparatus, o žvakių kontrabanda iš Lenkijos yra beveik nekontroliuojama.
Nemažai vyresnių žmonių vien dėl tradicinės „bažnytinės“ formos perka mūsų žvakę „Senoji tradicija“, o jaunesni renkasi ją dėl stilingumo ir praktiškumo – aukšta, gražia liepsna deganti žvakė „nedingsta“ tarp daugybės rudenio gėlių, bet tarsi paryškina tai, kas krikščionybėje ir ypač per Vėlines pavesta simbolizuoti žvakei – Dievo šviesą pasaulio tamsoje.
– Kokių dar vartotojo akiai nepastebimų problemų kyla Lietuvos žvakių gamintojams?
– Prekybininkams maisto produktais net turguje įvedėme kasos aparatus, o žvakių kontrabanda iš Lenkijos yra beveik nekontroliuojama. Dideli kiekiai žvakių kasmet be dokumentų įvežami į Lietuvą ir parduodami turgeliuose, prekyvietėse prie kapinių – nesumokėjus jokių mokesčių. Būna, kad mažesni prekybininkai nusiperka tik nedidelį kiekį lietuviškų žvakių – kad turėtų dokumentų parodyti mokesčių inspektoriams, o paskui veža didesnį kiekį „juodų“ lenkiškų žvakių.
Jei lietuviai pirktų lietuviškas žvakes – kiek pinigų liktų Lietuvoje. Juolab, kad žvakes pagaminame ir geriau nei lenkų gamintojai, ir už panašią kainą.
