Apie tai kitą savaitę „Architektūros fondo“ inicijuojamame pokalbių cikle „Psichikos sveikata – prie ko čia architektūra?“ Vilniuje pasakos Edinburgo (JK) universiteto kraštovaizdžio ir gerovės profesorius Simon Bell, pastarąjį dešimtmetį taip pat aktyviai dalyvavęs pagal Europos Komisijos „Horizon 2020“ programą finansuotame „BlueHealth“ projekte. Ši tarptautinė mokslininkų iniciatyva pirmą kartą išsamiai nagrinėjo vandens telkinių ir artimiausios jų aplinkos įtaką miestams, jų gyventojams ir sveikatai.
S. Bell atkreipia dėmesį, kad absoliuti dauguma pasaulio miestų istoriškai kūrėsi prie vandens: tai žmonijai buvo svarbu dėl išgyvenimo, transporto ir prekybos, gynybos, o vėliau ir dėl energetikos priežasčių. Kita vertus, pilamos nuotekos, keliai, uostai, gynybinė infrastruktūra ar kanalizuoti upeliai miestams atrodė svarbiau ir buvo patogiau negu kokybiškas gyventojų laisvalaikis prie vandens. Negana to, keisdama natūralias upių vagas, kanalizuodama upelius ir mažindama neužstatytus miestų plotus, žmonija susikūrė naujų su vandeniu ar ekstremaliais orais susijusių problemų. Šviežia jų iliustracija yra Valensijos potvyniai, kur prie didžiulių nuostolių galėjo prisidėti ne tik ekstremalus lietus, bet ir pakeista, betoniniuose kanaluose atsidūrusi, natūralaus dugno netekusi upės vaga.
„Vandens ir jo telkinių teigiamą įtaką sveikatai žmonija suvokė jau senokai: pradedant romėnų karštųjų versmių pirtimis ar Islandijos terminėmis maudyklomis. 18 amžiuje Jungtinės Karalystės ir kitų Europos valstybių aukštesniuose visuomenės sluoksniuose atsirado mada maudytis jūroje, taip ėmė vystytis pajūrio kurortai, kuriuos vėliau geležinkeliai padarė nebrangiai pasiekiamais ir darbininkams. 18 amžiuje visoje Europoje ryškėjo ir susižavėjimas gamta, paskatinęs parkų plėtrą. Bet žmogui kasdien pats artimiausias vanduo toliau liko užmirštas, teršiamas ir nepatrauklus. Visgi jeigu žmonės važinėja į kurortus prie vandens, tai kodėl jie negalėtų to patirti kasdien, artimiausioje savo aplinkoje?“, – klausia S. Bell.
Jis pasakoja, kad akademinė bendruomenė vandens telkinių įtaka kasdieniam gyvenimui kiek labiau pradėjo domėtis tik prieš kelis dešimtmečius. Šioje srityje nemažai tyrimų atliko Anglijos Ekseterio universiteto Vandenynų ir sveikatos centras, įrodęs, kad bent Jungtinės Karalystės pajūrio regionų gyventojai džiaugiasi ilgesne gyvenimo trukme lyginant su šalies vidumi. O augant ES skiriamam dėmesiui visuomenės sveikatai, klimatui, žaliosioms erdvėms ar ekologijai, vandens telkinių ir sveikatos temomis besidominčių akademikų susivienijimo pasiūlytas „mėlynosios sveikatos“ („BlueHealth“) projektas užsitikrino svarbų „Horizon 2020“ programos finansavimą. Šiame projekte mokslininkų iš 18-os valstybių komanda išsamiau nagrinėjo vandens telkinių įtaką visuomenės gerovei ir aplinkai, nagrinėjo faktinį vandens prieigų naudojimą, kūrė priemones konstruoti naujai infrastruktūrai palei vandenį, įgyvendino keletą eksperimentinių „mėlynųjų zonų“ įveiklinimo projektų ir kt.
„Nors miestai pastaruoju metu, žinoma, skiria kiek daugiau dėmesio savo pakrantėms ir krantinėms, iki šiol nebuvo gerai suprantama, kas, kodėl, kada ir kaip jomis naudojasi ar nesinaudoja. Bet dėmesio skirti vertėtų daug daugiau: juk upės paprastai teka miesto centre, ištisus kilometrus, yra lengvai pasiekiamos ten, kur paprastai mažai žalumos. Skverai, parkai, parkeliai ir kitos žaliosios erdvės yra puiku, tačiau tai paprastai yra taškiniai, centre rečiau sutinkami ir sunkiau pasiekiami objektai. Patraukli, prieinama, saugi, veiklos siūlanti ir kviečianti upė, taip pat jūros ar ežero pakrantė, visų pirma yra tiesiog efektyviau ir universaliau nei daug smulkių išsibarsčiusių žaliųjų taškų, bet žinoma, tai vienas kitam neprieštarauja. Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir daug kitų Lietuvos miestų turi vandens telkinius kaip turtą, kurį vertėtų toliau artinti prie žmonių“, – sako S. Bell.
Projekto metu „BlueHealth“ komandos įgyvendino ir konkrečius, mažesnės apimties vandens prieigų įveiklinimo projektus Taline, Tartu ir Plimute (JK). S. Bell asmeniškai buvo įsitraukęs į Talino projektą, kur pramoniniame pajūrio Kopli rajone buvo apklausiami ir stebimi gyventojai, tyrinėjama aplinka ir, galiausiai, įgyvendinta vos 20 tūkst. Eur vertės apleistų paplūdimio betono blokų pavertimo rekreacine zona iniciatyva.
„Žmonėms tai patiko: stebėjome, kaip įgyvendinus projektą į anksčiau nemylėtą paplūdimį ėmė eiti daugiau skirtingų žmonių, padaugėjo moterų su vaikais, sumažėjo „antisocialinių“ lankytojų. Svarbu buvo tai, kad metodiškai klausėme vietos žmonių, ką jie mano apie sau artimiausią vandenį ir ko iš jo tikisi. Didelės vandens įveiklinimo iniciatyvos, suprantama, gali būti brangios ir rizikingesnės, tačiau mažesni, su vietos bendruomenėmis aptarti projektai gali tapti geru atspirties tašku visa tai tęsti. Vandeniui nereikia stebuklų, kad taptų kviečiančiu: užtenka atvirumo ir fizinio pasiekiamumo, saugumo, tvarkos ir bent šiokios tokios galimos veiklos“, – sako S. Bell.
Visgi jis pabrėžia, kad vandens ir miestų tema yra žymiai platesnė nei gyventojų laisvalaikis: šioje srityje svarbūs klimato, epidemiologiniai, saugumo, vandens nutekėjimo, kraštovaizdžio, stichinių nelaimių bei jų prevencijos, natūralių paviršių, NT plėtros, socialiniai, urbanistiniai ir įvairūs kiti aspektai.
„BlueHealth“ projekto metu buvo sukurtas nemokamas įrankių rinkinys miestų ir erdvių planuotojams, padedantis nustatyti konkrečiam atvejui tinkamiausius sprendimus. Įrankių rinkinį sudaro metodiški gyventojų klausimynai, priemonės analizuoti esamą gamtinę ir socialinę padėtį, būdai rinkti duomenis apie faktinį erdvės išnaudojimą ir kt. Su „BlueHealth“ įrankių rinkiniu urbanistams galima susipažinti specialiame projekto puslapyje.
Vilniečiai ir miesto svečiai su S. Bell kviečiami susipažinti ir padiskutuoti „Architektūros fondo“ organizuojamo pokalbių ciklo „A Pokalbiai“ renginyje antradienį, lapkričio 19 d., Nacionalinėje dailės galerijoje, nuo 19 val.
Šaltinis: https://sc.bns.lt/view/item/496043
